72 metų L.Gutauskas gyvena ir kuria Vilniuje. Kartais tapyti paveikslų ar rašyti eilėraščių jis ištrūksta ir į Mardasavo kaimą Varėnos rajone.
„Kodėl aš įsigijau sodybą Mardasave? Nes esu užkietėjęs žvejys, bet gaudau tik upėtakius ir kiršlius.
Ten yra Ūla, Merkys, Šalčia, Grūda, Spengla, daug upelių. Ten žuvaudavau, nakvodavau, su dzūkeliais pagerdavau, padainuodavau, labai daug išmokdavau liaudies dainų ir užsikabinau ten kurti”, – paaiškino L.Gutauskas.
Tačiau kai kuriuose netgi Mardasave sukurtuose L.Gutausko kūriniuose atsispindi ir Vilnius.
Miesto motyvų L.Gutauskas įpina į savo eilėraščius, paveiksluose įamžina sostinės kiemus.
Tačiau, pasak L.Gutausko, tokių Vilniaus kiemų, kokius tapo jis, jau nebėra – mat miestas per keletą dešimtmečių smarkiai pasikeitė.
– Kokį Vilnių atsimenate geriausiai? – pasiteiravo „Sostinė” kūrėjo.
– Vilniuje gyvenau dar karo metais. Tuomet man buvo treji. Turiu ir nuotraukų – ant Vilnios kranto su tėvais, prie Katedros, kur tuo metu buvo vokiečių kareivių iš sniego nulipdyti balti žirgai, dar viena nuotrauka – Bernardinų parke.
Tos kavinės, kuri yra Užupyje prie pat tilto, vietoje karo metais buvo pirmasis Lietuvos dailės kombinatas. Tada jis vadinosi „Marginiai”. Mano tėvas ten buvo vedėjas, odos meistras.
Gyvenome giliau tame pačiame kieme kitame, dviaukščiame, name. Dabar šis pastatas visas išpaišytas visokiais paveikslėliais. Ten dabar yra Užupio „Galera”, o antras aukštas visas buvo mūsų šeimos.
Kai po karo grįžome į Vilnių, mūsų butas buvo kitoje vietoje Užupyje. Tai namas, prisiglaudęs prie pastato, kuriame dabar gyvena meras Artūras Zuokas.
– Į gerąją ar į blogąją pusę keičiasi Užupis?
– Anksčiau namuose Užupyje nebuvo kanalizacijos, ant upės skardžio buvo būdelė. Pro durų plyšį matydavau Bernardinų, Onos bažnyčias, Bekešo kalną.
Dabar Užupyje nėra būdelių, liūdniau. Jaunystėje viskas atrodė patraukliai.
Po karo Užupis dar nebuvo taip suiręs, o dabar, per pastaruosius kokius 26 metus, šis rajonas pradėjo smukti. Po karo nameliai dar buvo gražūs. Ten, kur dabar užkalti langai lipant į kalną, gyveno žmonės.
Dabar viskas užkalta, kiemuose nėra vandens kolonėlių, nors anksčiau prie jų būdavo eilės. Romantikos buvo daug.
Dabar žmonės ėmė vėl kraustytis į Užupį turbūt todėl, kad senieji gyventojai, gal kiek ir prasigėrę, nebeišlaiko būstų.
Užupis buvo pražiūrėtas, kol Lazdynai, Žirmūnai ir kiti rajonai buvo statomi. Tuomet Užupis ir pradėjo smukti. Bet dabar jau yra daug gražių, sutvarkytų namų. Manau, Užupis atsigaus.
Čia ir dabar, ir anksčiau buvo nemažai menininkų. Bet dabar šiame rajone pastebiu daug prasigėrusių valkatėlių.
Anksčiau jie turbūt laikėsi arčiau šeimų, turėjo kokių nors darbų, o dabar neturi kur pasidėti. Tai truputį gadina visą Užupio vaizdą.
– Antakalnis, kur dabar gyvenate, irgi laikomas išskirtiniu sostinės rajonu.
– Anksčiau 15 metų gyvenau Šilo gatvėje, dailininkų name. Tačiau reikėjo turtą padalyti sūnums ir persikėliau į L.Sapiegos gatvę, į paprastą butą.
Man Antakalnis nėra išskirtinis rajonas. Galbūt tik kai kurios vietos – aplink Sapiegos dominiją, Petro ir Povilo bažnyčią, Liuteronų bažnytėlę.
– Kurią miesto dalį dar galėtumėte išskirti?
– Tai ruožas nuo Pilies gatvės iki Aušros vartų.
Čia – pagrindinė miesto aorta, o iš jos išeinančios gatvytės – lyg kraujagyslės.
– Kokie Vilniaus pokyčiai labiausiai bado akis?
– Senamiestis gal nelabai pasikeitė. Yra tik viena bėda. Čia buvo ispaniškas, aš net vadinu – tolediškasis miestas. Dar po karo sienose buvo fontanėlių – liūtų galvos ir dubenėliai iš akmens. Dabar jie prapuolę.
Kai mūsų architektai pradėjo statyti dėžutes – naujus rajonus, prarado polinkį į minkštai lipdytas sienas, langus, arkų liniją ir viską ėmė tiesinti.
Įeini į Senamiestį – yra pastate pagrindinė arka, kurios neištiesinsi, nes ji ilga, bet įeini į kiemą – viskas ištiesinta, nors anksčiau viskas buvo rankomis lipdyta, kaip Ispanijoje viduramžiais.
Šis dalykas gadina Vilnių, kaip ir plastikiniai, išdidinti langai. Neblogai atstatytas tik Mėsinių gatvėje esantis namas. Kitur – gerokai apgadinta.
– Kuo išsiskiria jūsų nutapyti Vilniaus kiemai?
– Turiu Vilniaus, kuris yra išnykęs, viziją.
Turiu įvairiausių nuotraukų iš anų laikų, kai Vilnius priklausė lenkams, spalvas susirenku vaikščiodamas po miestą, o namuose tapau tolediškąjį miestą.
Visada nupiešiu ir žydelį arba dvi žydes, nes tai jų miestas. Dabar tokio miesto nebėra.
200 puslapių iš 400 Vilniui skirti ir mano knygoje „Urbo kalnas”.
Vilnius – įvairus miestas, apie jį gali rašyti visi ir kiekvienas ras savo temelę, savo nišą. Bet aš rašau apie anų laikų Vilnių.
Jaunystėje viskas buvo kitaip. Buvo kažkokios neįvardijamos laisvės, maišto, aišku, buvo ir liūdesio duobių, bet miestas buvo gyvas – užkandinės su klijuotėmis ant stalų ir musėmis – visa tai buvo tikra.
Kaip langus ir arkas ištiesino, taip ir Vilniaus žmones suniveliavo.
Man tikrasis Vilnius atmintyje išlikęs toks, koks buvo anksčiau, o ne toks, koks yra dabar. Vis dėlto Vilnius man yra brangus – čia užaugau, gyvenau. Kur dėsiesi.