Muzikuojantis filosofas Moby sau pranašauja mirtį prie fortepijono

45 metų plikagalvis akiniuotis, vilkintis nudėvėtą palaidinę su gobtuvu, Holivudo vakarėlių „fotoataskaitose“ atrodo neįprastai - lyg vyskupas gėjų sąskrydyje.

Bet bičiuliautis su juo nori ryškiausios garsenybės. Mat Richardas Melville'as Hallas (toks tikrasis muzikanto vardas) garsėja kaip skambesio genijus, kurio rankose paprastos melodijos virsta auksu.

Kai filosofijos studentas, pasivadinęs Moby, prieš dvidešimt metų pradėjo sprogdinti diskotekų kolonėles keisto nerimo kupina daina „Go“, jis ir pats nenutuokė, kur tai jį nuves.

Šiandien Moby istorija skamba lyg įkvepianti pramogų pasaulio pasaka. Išgarsėjęs ritminga technomuzika ir kompiuteriu paploninto balso spygavimais, sintezatorių meistras vėliau pasuko į melancholiškus elektroninių garsų peizažus, dovanojusius jam tikrąjį pripažinimą.

Kritikai iki šiol dūsta, bandydami išreikšti susižavėjimą Moby albumu „Play“. 1999-ųjų plokštelė, kurioje švelnūs garsai buvo sukryžminti su senų bliuzo vokalistų įrašų nuotrupomis, tapo vienu populiariausių praėjusio šimtmečio pabaigos įrašų.

Atlikėjas neprilipo prie jam sėkmę suteikusios formulės - per pastaruosius dešimt metų kūrė ir griežtą pankroką, ir melodingus pophitus. Visada išlaikydamas publikos dėmesį ir žmogaus, kuris daro tik tai, ką nori, įspūdį.

Kalbama, kad kiti artistai net kiek prisibijo Moby. Kiekvieną jo albumą lydi gilus filosofijos esė, kuriame atlikėjas kritikuoja pasaulio santvarką. Pats muzikantas garsėja kaip nelengvai prisileidžiantis svetimus žmones vienišius, kuris dar prieš keletą metų niekur nenorėjo kraustytis iš elektroniniais instrumentais užgriozdyto dviejų kambarių buto Niujorke.

Nenuostabu, kad kai ką jis erzina. Prieš dešimtmetį „senu pirdyla“ savo dainoje Moby išvadino reperis Eminemas. Ir dar pridūrė: „Niekas nesiklausykite technomuzikos.“

Moby atsakymas? „Nežinau, kuo jį įžeidžiau, bet labai atsiprašau. Jam jaučiu pagarbą“.

Toks akademiko, o ne popžvaigždės tonas kai kam kelia įniršį. Į viešumą neiškylant jokių skandalingų detalių apie Moby, jos tiesiog išsigalvojamos. Internete sklando kalbos, kad Moby - gėjus arba nepataisomas mergišius, kad jis yra kuoktelėjęs ir šiaip labai nemalonus tipas.

Į visa tai muzikantas numoja ranka. Birželio 13-ąją Trakų pilyje koncertą surengsiantis amerikietis artėjant kelionei davė interviu „Lietuvos rytui“. Ir bent jau tas dvidešimt minučių kalbėjo net labai mandagiai.

- Kokios mintys ateina į galvą, kai išgirstate Lietuvos pavadinimą? - pasiteiravau Moby.

- Gastroliuoju jau 20 metų, yra daug šalių, kuriose buvau keliolika kartų. Todėl nuvykti ten, kur dat nebuvau - kur kas įdomiau ir labiau jaudina.

Šiek tiek domėjausi jūsų šalies istorija - daug žinau apie Hanzos lygą, Baltijos šalių vaidmenį joje. Be to , kai augau Konektikuto valstijoje, pažinojau nemažai ten gyvenančių lietuvių, jų dėka šį tą sužinojau apie jūsų kultūrą.

- Scenoje - aštuoni muzikantai, pilna gyvai grojanti grupė, kurioje yra dainininkų, smuikininkas, violončelininkas, būgnininkas, bosininkas, klavišininkas.

Aš pats dainuosiu, grosiu gitara, klavišiniais ir perkusiniais instrumentais. Dainų sąrašas? Pora naujienų, bet šiaip - populiariausi mano kūriniai, didžioji dalis muzikos - iš albumų „Hotel“ ar „18“.

- Ką tik išleistą jūsų diską „Destroyed“ lydi nuotraukų knyga - fotografavote gastrolių metu. Kaip atėjo ši mintis?

- Fotografuoju jau 35 metus - tiek laiko, kiek ir rašau muziką. Ansktesnėse gastrolėse iškėliau sau užduotį - po koncertų viešbučių kambariuose rašyti naujas dainas ir nuotraukose įamžinti tą neįprastą gyvenimo būdą, kai didžiąją dalį laiko praleidi oro uostuose, viešbučiuose, užkulisiuose.

Fotografavimas padėjo man geriau pasijusti toje keistoje aplinkoje.

- Šįmet sukanka 20 metų nuo dienos, kai visame pasaulyje išgarsėjote daina „Go“. Kai atsigręžiate atgal, ar esate patenkintas tuo, kaip susiklostė jūsų karjera?

- Aš niekada nesitikėjau, kad galėsiu pragyventi iš muzikos, kad koncertuosiu visoje planetoje. Esu filosofijos magistras, maniau, tapsiu daktaru ir visą gyvenimą dėstysiu universitetuose. O gal dirbsiu knygyne, laisvalaikiu savo miegamajame kursiu muzik ą, kurios niekas nesiklausys.

Labai keista, kad išėjo visiškai kitaip. Aš iki šiol negaliu tuo atsistebėti.

- Devyni iš dešimties klausytojų geriausiai žino jūsų albumą „Play“ - kad ir todėl, jog visos jo dainos buvo nupirktos skirtingų produktų reklamai ar filmams. Ar yra prasmės toliau kurti, žinant, kad tos muzikos poveikį vargu ar pralenksite?

- Būtų keista skųstis, kad kai kurias mano dainas pamėgo tiek daug žmonių. Kita vertus, šiais laikais aš kuriu ramesnę, asmeniškesnę, labiau eksperimentinę muziką - tokie yra mano du pastarieji diskai „Wait For Me“ ir „Destroyed“.

Negaliu tikėtis, kad ju os pirks tonomis, kaip „Play“. Bet kurie iš jų man pačiam teikia didesnį pasitenkinimą, jau kitas klausimas. Bet jei prie manęs autografo prieina žmogus, kuris iš visų keliolikos mano darbų tėra girdėjęs „Play“, esu jam dėkingas, kad jis apskritai klausėsi bent vienos mano sukurtos dainos.

- Taip. Nes aš gyvenu gana kukliai. Man patinka, kad galiu sau leisti pakviesti draugus į gerą restoraną ir nesijaudinti, kiek išleisiu. Ar interneto aukcione „eBay“ nusipirkti seną, retą ritmo mašiną. Man patinka patogus namas, kuriame gyvenu. O daugiau man lyg ir nieko nereikia.

- Nuolat pildote savo interneto dienoraštį, kuriame skelbiate nuomonę ir apie visuomenės, politikos reikalus. Prezidento Baracko Obamos rinkimų kampanijos metu buvote viena ryškiausiai paramą jam reiškusių garsenybių. Ką apie jį manote dabar?

- Suprantu, ką turite omenyje. Daug žmonių atrodo juo nusivylę, ar ne? Bet tai - jų pačių bėda.

Nemažai amerikiečių su šiuo prezidentu siejo labai netikroviškas viltis. Bet juk jis - politikas, biurokratas, o ne komiksų herojus, pusdievis ar antžmogis. Jei vertinsime jį kaip supermeną - na, jis susimovė. Bet jis juk ne supermenas.

O kaip politikas jis dirba gerai. Aš juo pasitikiu ir kitais metais, kai jis balotiruosis antrai kadencijai, nersiuosi iš kailio, kad jam padėčiau.

- Esate vegetaras. Yra dainininkų, kurie net atsisako groti festivaliuose, jei juose prekiaujama mėsos užkandžiais. Kaip elgtumėtės jūs?

- Mėsos nevalgau 25 metus. Bet man nelabai rūpi, kaip elgiasi kiti. Turi būti atviras ir gerbti kitų pasirinkimą. Nekritikuoju kitų gyvenimo būdo, tikiuosi, kad jie taip pat žiūri ir į mane. Galiu ramiai, racionaliai padiskutuoti apie tai su kitai p mąstančiais, bet niekada prievarta nebruksiu savo nuomonės.

Jei draugaučiau ir koncertuočiau tik tiems, kurie nevalgo mėsos, būčiau labai vienišas ir turėčiau mažai klausytojų. Sukti galvą dėl to, kad man grojant kažkas netoliese čirškins kepsnį, būtų kvaila.

- Bet, pavyzdžiui, į Rygą atvykęs garsus britų dainininkas Morrissey net atsisakė paspausti ranką koncerto rengėjui, nes šis vilkėjo odinį švarką.

- Buvau susidūręs su juokingu atveju prieš penkerius metus. Viešbučio, kurį užsisakiau, savininkas stengėsi pakeisti visus baldus kambaryje, kuriame nakvosiu - kad neliktų sofų ir fotelių, aptrauktų oda.

Jaučiausi kaltas pašlemėkas, kad jam teko taip stengtis - juk aš to nė neprašiau. Man nepatinka dalykai, dėl kurių kenčia gyvūnai, bet negi uždrausi publikai valgyti mėsainius ar baldžiams gaminti odinius apmušalus?

- Esate susikūręs nenuspėjamo žmogaus įvaizdį - vieną sykį visą viešbučio kambarį ištepliojote pyragaičiais, kitąkart elgiatės kaip užsisklendęs mokslininkas, nelabai norintis su kuo nors bendrauti. Ar jus kas nors drįsta po koncerto kviesti pasilinksminti?

- Šiais laikais aš dažniausiai noriu važiuoti į viešbutį ir paskaityti knygą. Prieš keletą metų mečiau gerti svaigalus. Viena priežasčių - per savo karjerą pernelyg daug sykių po koncerto ėjau į vakarėlį.

Dvidešimt metų kiekvieną vakarą pasigerdavau. Ir tai labai juokinga - linksmindavausi iki šešių, septynių ryto, bet dėl mano išvaizdos ir pasisakymų žmonės vis tiek galvojo, jog esu kone vienuolis. Nors gyventi kaip vienuolis pradėjau tik neseniai.

- Mano dantų gydytojas. Ir dar keletas žmonių. Bet tai sukelia nesusipratimų - mano patėvio vardas irgi Richardas. Kai kas nors ištaria tą vardą, manau, kad kalbama apie jį. Man patinka mano patėvis, bet Richardas - jo vardas.

- Yra daug sričių, kurios jums įdomios. Ar įsivaizduojate, kad galėtumėte mesti muziką dėl kitų darbų?

- Tikiuosi, ne. Muziką kurti pradėjau, būdamas dešimties. Man, kaip jau sakiau, nelabai svarbu, ar kas jos klausosi. Neįsivaizduoju, kas mano gyvenime gali būti svarbiau, suteikti stipresnių jausmų. Mirsiu prie fortepijono bandydamas rašyti muziką - tuo neabejoju.

- Tai politiku tapti nesutiktumėte? Juk šioje srityje jau esate gana aktyvus?

- Gal ir sutikčiau, bet muzikai vis tiek rasčiau laiko.

- Ar įsivaizduojate, kad ir sulaukęs 69-erių, vis dar lakstysite po sceną kaip psichas?

- Taip. Nes mano muzikinė pasaulėžiūra remiasi klasika. Galėčiau tai daryti iki gyvenimo pabaigos. Gal ir nebegrosiu triukšmingos technomuzikos, kurią parašiau. Bet kuriu ir ramesnes melodijas, tad kodėl negalėčiau jų atlikti, kai būsiu 120-ies? Tik nežinau, ar kas nors į tuos koncertus dar vaikščios. (Juokiasi.)

* Atlikėjo slapyvardis „pasiskolintas“ iš garsaus romano „Mobis Dikas“. Šią pravardę muzikantui suteikė tėvai, mat romano autorius, XIX amžiaus rašytojas Hermanas Melville'is buvo tolimas Moby giminaitis.

* Moby keletą metų buvo Niujorko arbatinės „TeaNY“ bendrasavininkis - kartais pats ten aptarnaudavo lankytojus.

* Tarp atlikėjų, su kuriais koncertavo ir dainas įrašė Moby - Davidas Bowie, Bono, Michaelas Stipe'as, Debbie Harry, Mylene Farmer ir daugelis kitų garsių dainininkų.

* 2009-ųjų Moby dainos „Shot In The Back Of The Head“ vaizdo klipą sukūrė garsusis serialo „Tvin Pyksas“, filmų „Malholando kelias“, „Vidaus imperija“ ir kitų kino kūrinių režisierius Davidas Lynchas. Būtent „Tvin Pykso“ muzikinė tema panaudota prieš du dešimtmečius Moby išgarsinusioje dainoje „Go“.

* Kai 1999-aisiais buvo išleistas Moby albumas „Play“, per pirmąją savaitę pasaulyje jo tebuvo nupirkta 6 tūkstančiai egzempliorių. Tačiau pamažu publika atsibudo ir susiprotėjo - šiuo metu populiariausią atlikėjo diską jau yra įsigiję 10 milijonų pirkėjų.