Kaimynai laidotuvėse nepasirodė
Šią savaitę pensininkai 78-erių Povilas Vaičikonis ir dvejais metais jaunesnė sutuoktinė Danutė surengė savo augintinio Dogo laidotuves. Tačiau į šermenis kviesti kaimynai neatėjo. Visą gedulingą ceremoniją stebėjo gatve pro šalį lakstęs pulkelis smalsių vaikų.
Savo vaikų nesusilaukę pumpėniečiai pagarbiai atsisveikino su 8 metus jų sodybą saugojusiu ir ne kartą jų gyvybes išgelbėjusiu dobermano ir foksterjerės mišrūnu.
Šuo nugaišo praėjusį sekmadienį. Kelias dienas sirgusį sodybos sargą P.Vaičikonis rado taip ir nesugebėjusį įsiropšti į šeimininko automobilį, kuriame jis miegodavo. Senutėlėje „Audi“ markės mašinoje keturkojis su pensininku praleisdavo daug laiko, jie anksčiau kartu visur važiuodavo.
Vos tik radęs nugaišusį augintinį P.Vaičikonis ėmėsi organizuoti jo laidotuves.
Pirmadienį jis kreipėsi į Pasvalio rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarus, kad šie nustatytų Dogo mirties priežastį. Skrodimą atlikusių specialistų teigimu, šuo nugaišo dėl kepenų ir plaučių ligų sukelto uždusimo.
Negailėdamas pinigų pumpėnietis paprašė vietinio staliaus sukalti šuniui gražų karstą, davė ir dailylenčių. Vidų meistras iškalė baltu audeklu.
Savo augintinį pensininkai pašarvojo ūkiniame pastate, karstą užkėlę ant stalo.
Duobkasių laukė vaišės
Atsisveikinti su pumpėniečiams sutuoktiniams brangiu gyvūnu laidotuvių rytą užsuko tik artimiausias kaimynas. Vakare jis jau nebeatėjo, tik atsiuntė du savo darbuotojus karstui su šunimi užkasti.
Abu vyrai nešė karstą iki kapo duobės, iškastos šalia pensininkų namo, netoli gatvės. Duobė buvo maždaug 1,5 metro gylio.
Šeimininkų prašymu karstas buvo dar kartą atidengtas prieš nuleidimą į duobę kad pora galėtų paskutinį kartą įsiamžinti su savo sargu.
Užkalę karsto dangtį 4iomis vinimis, duobkasiai jį įleido į tujų šakelėmis papuoštą duobę ir užkasė. Supylę kauburėlį, vyrai jį papuošė darželyje nuskintomis gėlėmis bei dekoratyvinių krūmų šakomis.
Duobkasiai Petras ir Rimas atviravo, kad jiems pirmą kartą gyvenime teko dalyvauti tokioje ceremonijoje.
Po keturkojo laidotuvių ceremonijos jų dalyvių laukė gausus vaišių stalas, kurį paruošė šeimininkės draugė. Buvo čia ir karčiosios.
Įamžins pardavę namą Panevėžyje
Bemaž šeimos nariu buvusiam augintiniui Dogui atminti sutuoktiniai pasiruošę išleisti dar mažiausiai 10 tūkstančių litų. Vaičikoniai planuoja ant šuns kapo pastatyti paminklą. Jo projektą pumpėniečiai užsakys pas menininką. Nors tokios pinigų sumos šiuo metu pensininkai neturi, jie pasirengę parduoti Panevėžyje turimą namą.
„Jei neužteks numatytų pinigų, pridėsime dar“, sielvartaudamas tvirtino P.Vaičikonis.
Jis sakė norėtų su žmona atgulti amžinojo poilsio taip pat prie savo namų ir šalia mylimo šuns, tačiau priminus, kad tokio leidimo laidoti žmogų ne kapinėse niekas neišduotų, tos minties iškart ir atsisakė.
45 metus matematikos mokytoja dirbusi D.Vaičikonienė prisipažino taip ir neapsigyvenusi anksčiau statybininku dirbusio vyro Povilo rankomis pastatytame name Panevėžyje. Pumpėnietis vienas statė trijų aukštų šeimos būstą.
Įspėjo, kad perkąs gerkles
Ten, per statybas, maždaug prieš 5 metus Dogas išgelbėjo šeimininkui gyvybę, kai į namus įsibrovė du plėšikai.
Tuo metu P.Vaičikonis kambaryje sėdėjo ant sofos, šalia jo snūduriavo keturkojis.
Įsliūkinę nusikaltėliai, kaip spėja ponas Povilas, nesitikėjo, kad šeimininkas turės apsaugą. Pamatęs neprašytus svečius, šuo puolė ant jų, atvykėliams iš kišenių nespėjus net išsitraukti ginklų.
Pensininkas ramiai paaiškino plėšikams, kad nebandytų grumtis su dresuotu jo augintiniu, nes šis gelbėdamas šeimininką labai paprastai gali jiems perkąsti gerkles.
Galbūt pirks net du šunis
Pensininkas prisiminė, jog Dogas šeimininkus kartą apgynė ir Pumpėnuose, kai į jų namus naktį laužėsi plėšikas.
Masyvaus mišrūno išsigandęs nusikaltėlis spėjo pasprukti, prieš tai papurškęs ašarinių dujų.
Sutuoktiniai augino du šunis, abu labai lepino ir mylėjo. Nugaišus Dogui, jiems dar liko kitas keturkojis nuo senatvės apakęs 12 metų Barbosas.
Pumpėniečių Barbiuku šaukiamas šuo pasigedo savo bičiulio, jis kaip nesavas inkšdamas bėgiojo po sodybą ir ieškojo Dogo.
Skaudžią netektį išgyvenę pensininkai kol kas nesutaria dėl to, ar reikia įsigyti naują augintinį.
Silpnos sveikatos D.Vaičikonienė sakė prie augintinių prisirišanti kaip prie artimo žmogaus, tad dabar dar nenorinti tuoj pat įsigyti kito šuns. Tuo tarpu jos sutuoktinis tvirtino pirksiantis net du tokios pat veislės šunis.
Užrašo ir palikimą
Pumpėniškiams dabar pagrindinė šnekų tema šuns laidotuvės.
Kiekvieną sutiktą žmogų jie paklausia, ar girdėjo tokį „dyvą“, kad žmonės su šunimi atsisveikintų kaip su žmogumi, netgi jam šermenis iškeltų. Betrūkę tik kunigo ir kryžiaus.
Viena moteris sakė girdėjusi, kad ant kapo vis dėlto bus pastatytas kryžius.
Nuomonių yra įvairių. Vieni gyventojai atvirai šaiposi, kiti bando suprasti sutuoktinius juk šuo buvo ne bet koks, o išgelbėjęs žmogaus gyvybę.
Kai kas iš jų pataria nesistebėti juk pasaulyje daug kur yra šunų kapinės, žmonės ateina ir paverkti prie savo augintinių kapo, o milijonieriai testamentu keturkojams užrašo netgi palikimą.