Savo nerimą L.Donskis grindžia Europos Komisijos informacija, jog 2008 m. teisėsauga 85 315 kartų kreipėsi į komunikacijos operatorius dėl duomenų pateikimo.
Liaudies kalba tai reiškia „pasiklausymą“, kuris dar nuo sovietinių laikų iš baimių sąrašo lyderio pozicijos dar nepasitraukė.
Kadangi pateikti skaičiai nenusileidžia ir didelėms valstybėms, tokia tendencija, kritikų manymu, gali turėti neigiamos įtakos ir nacionaliniam saugumui.
Seimo narys A.Sacharukas, pats dirbęs operatyvinę veiklą vykdžiusioje tarnyboje, įtaria piktnaudžiaujant patobulėjusiomis techninėmis priemonėmis. Jis kelia prielaidą apie galimą politikų ir verslininkų bei žurnalistų persekiojimą.
Nesunku suprasti, ką tokie politikų ir visuomenės veikėjų išsakyti nuogąstavimai reiškia tūkstančiams Lietuvos žmonių, kurių sąmonėje dar neišbluko prisiminimai apie KGB ir dešimtmečiais jaučiama baimė pagalve uždengtam namų telefonui. Pagaliau, mūsų debatus, dažniausiai be konkrečių faktų, girdi kitos valstybės.
Tačiau kas šiuose nuogąstavimuose yra tikra, pagrįsta, o kas tik noras sukurti politinę intrigą ar dar kartą atkreipti dėmesį į save?
Mūsų slaptosios tarnybos negalėjo kurtis nejausdamos slogaus praeities kvėpavimo ir nerimo žvelgiant į ateitį.
Daug vėliavų kabėjo statomų institucijų bokštuose, tačiau ryškiausia jų - nepersekioti kitaip manančių. Totalitarinėse ir autoritarinėse valstybėse slaptosios tarnybos tarnauja valdantiesiems, demokratinėse - saugo konstitucines nuostatas, rūpinasi ekonominių pagrindų saugumu ir stato barjerus priešiškų žvalgybų įtakai.
Totalitarinėse valstybėse labai menka slaptų tarnybų teisinė reglamentacija, neegzistuoja visuomeninė jų kontrolė. Prievarta buvo ir psichologinio bei politinio poveikio priemonė.
Naujai besikuriančios slaptosios tarnybos vengė ne tik kokių nors sąsajų su praeitimi, bet ir bandymus lyginti laikė įžeidimu. Tai, ką jos girdi savo atžvilgiu pastaruosius kelerius metus ko gero negalėjo prisisapnuoti net blogiausiame sapne. Ar tie priekaištai teisingi?
Pirmiausia nesuprantama, kodėl Lietuva Europos Komisijai pateikė duomenis ne apie tai, kiek asmenų pokalbių klausytąsi, o tik užklausų skaičių.
Skelbiama informacija atspindi tik formalias užklausas, bet ne konkrečių asmenų skaičių - yra buvę atvejų, kai vienam įtariamajam papildomai prireikė net 30 sankcijų dėl telefoninio pasiklausymo, nes pastarasis nuolat keitė telefonų numerius. Tačiau net jeigu pateikta informacija atitiktų realybę, nerimas turėtų apimti nusikaltėlius. Lietuva dar nepamiršo organizuotų banditų grupių paskelbto jai karo.
Apie tai labai gerai žino ir Ispanija, ir Airija, ir Norvegija. Jeigu Lietuvos teisėsaugininkai pagaliau panaudojo visas jai suteiktas technines galimybes, tai reikia tik sveikinti. Tačiau, svarbiausia - iki šiol dar neužfiksuota nė vienos telefoninio pasiklausymo sankcijos, kuri būtų motyvuota dėl politinių įsitikinimų.
Neteisingas yra ir teiginys, jog teisėjai sankcijas išduoda net neskaitę, kas bylos. Abejingo ir paviršutiniško požiūrio atvejų visada būdavo, tačiau ar tai jau masinis reiškinys?
Ne vienerius metus vadovaujant VSD teko susidurti su griežta ir netgi pernelyg biurokratizuota sankcionavimo procedūra tiek tarnybos viduje, tiek ir prokuratūroje ar teisme. Nebent šiuo metu viskas iš esmės pasikeitė ir čia jau vyrauja chaosas.
Tačiau A.Sacharukas teisus, (tikriausiai jis pats to nedarė), teigdamas, jog pasirašantieji po sankcijomis asmenys gali ir nežinoti, kieno telefono numeris iš tikrųjų pateikiamas. Tai rimta pastaba ir tobulinant kontrolės priemones į ją būtina atsižvelgti.
O kaip yra su tomis institucijomis, kurios dalyvauja sistemoje, bet dėl sankcijų visiškai nesikreipia? Pavyzdžiui iš Krašto apsaugos yra visiškai niekingas užklausimų skaičius. Valstybėje iki šiol visiškai nekreipiamas į šnipinėjimą iš privačių struktūrų. Jų informacija politikai taip pat naudojasi. Pagaliau informacija renkama ne tik techninėmis priemonėmis.
Negalima ignoruoti ir visuomenės veikėjų bei žiniasklaidos susirūpinimo dėl žurnalistų, kurie kritiškai vertino teisėsaugos darbą, įtariamo sekimo. Konkretūs pažeidimai nėra nustatyti, bet teisėsaugos ir politikų atsainus paaiškinimas visuomenei taip pat nepriimtinas. Atsakyti į klausimą, ar žurnalistai, politikai, visuomenininkai dėl kritikos buvo įtraukti į pasiklausomų asmenų sąrašus, ar informacija apie juos kaupiama naudojant ir kitus šaltinius, atsakyti nėra sunku.
Tai padaryti privalo Lietuvos prezidentė, kuri tiesiogiai vadovauja VSD ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas. Abi šios institucijos aštriai kėlė slaptųjų tarnybų kontrolės klausimus, žėrė pažadus visuomenei, disponuoja visa informacija, ir jau yra atėjęs metas atsakyti į konkrečius piliečių paklausimus. Jeigu atsakymai, kaip iki šiol, liks aptakūs, vadinasi, nerimą keliančių žmonių susirūpinimas dėl šmėkščiojančių policinės požymių yra pagrįstas.
Šiuo požiūriu aktualus ir prezidentės parašo laukiantys Operatyvinės veiklos įstatymo pakeitimai. Pataisos išplečia sankcijas teikiančių asmenų ratą, supaprastina procedūrą ir sumažina biurokratizmo. Operatyvininkams pakeitimai yra naudingi, tačiau visuomeninei ne.
Pareigūnai, kurie dėl karjeros ar finansinės naudos paslapčiomis „nutekindavo“ informaciją politikams ar verslui, naujomis galimybėmis naudosis dar aktyviau.
Keista, bet dėl šių pataisų nebuvo rimtos diskusijos. Neįkurta kontrolės institucija nei Vyriausybėje, nei Seime, priešingai, suardytos tos, kurios kažką bandė daryti. Ar tai reiškia, jog keltas triukšmas dėl specialiųjų tarnybų buvo tik dūmų uždanga ir pigi politinė propaganda?