Sukurtas „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ žmogus yra laisvas mylėti. Be laisvės meilė yra neįmanoma. Valia renkasi tai, kas mylėtina; tai, ko trokšta žmogaus širdis. O širdis visada renkasi tik jai savastingą panašumą į Dievą. Žmogus nori būti panašus į Dievą. „Būti dievišku“ yra pagrindinis valingo pasirinkimo motyvas. Štai čia ir įsiveržia nuodėmė: ar protas pažįsta žmogui savastingą dieviškumą? Ar esu dieviškas todėl, kad paklūstu Kūrėjui ir tampu iš tiesų panašus į Kūrėją? Ar aš išsivaduoju nuo bet kokios priklausomybės kažkam ir, įsigalinęs savo puikybėje, teigiu savo „dieviškąją“ laisvę?
Didelė ar net didžiausia žmonijos dalis renkasi akląjį „dieviškumą“. Savižina ir protingas paklusnumas Kūrėjui daugelio yra sąmoningai atmetami. Santykio su Kūrėju sąlygotumas varžo tai, ką žmogus vadina savo brangiausiąja laisve. Būti sąmoningai mane varžančiame santykyje yra atmestinas vargas. Tokiu būdu yra išsižadama betarpiško malonumo patirtis. Kodėl turėčiau save stabdyti, kodėl turėčiau pasakyti „ne“ tam, kas čia ir dabar man žada palaimą?
„Maloniai būti“ ir „būti su Kūrėju“ daugumos žmonių savimonėje toli gražu nesutampa.
Manipuliavimas gyvybe yra lygiai taip pat siekimo „būti maloniai“ ir save sudievinančios puikybės išraiška. Tik šis manipuliavimas yra ypatingas žmogaus jį „sudievinančių“ pasirinkimų hierarchijoje. Juk gyvybės esmė yra „būti panašiu į Dievą“. O tai sąlygoja ir prigimtinį priklausomybę nuo Dievo ir sąmoningą paklusnumą jam. Ar gi ne „dieviška“ pasisavinti šį panašumą ir teigti save esant dievišku nepriklausomai nuo Kūrėjo valios?! Ar savosios gyvasties pasisavinimas nėra mano nepriklausomybės nuo Kūrėjo ir savojo „dieviškumo“ įrodymas?
Būtent, taip ir ne kitaip.
Ir kam tuomet iš viso teigti įsčiose užsimezgusią ar „in vitru“, t.y. mėgintuvėlyje pradėtą gyvybę, „gyvybės“ vardu? Tegu tai būna vadinama „conceptus“ – „samprata“. Tai kažkas, ką mes suprantame esant gyvybe, bet iš tiesų tai vertintina tiek, kiek tai kainuoja rinkoje: aborto paslaugos ar mėgintuvėlyje plūduriuojančio DNR kaina. Vartotojas juk realios vertės nepatikrins, o „legenda“ apie mėgintuvėlio kilmingumą užkels kainą.
„Conceptus“ rinkos vertė yra didelė. Kodėl gi nepasistengus ir nesutvėrus gyvybės „sampratų“ rinkos?
Juk gyvybė moters įsčiose yra bevertė... nes neįkainuojama ir nepanaudojama.