I.Banksas gimė 1954 metais Škotijos mieste Faife - jūreivio ir profesionalios ledo čiuožėjos šeimoje. 1972–1975 metais studijavo anglų kalbą, filosofiją ir psichologiją Stirlingo universitete. Iki 1988-ųjų gyveno Londone, vėliau grįžo į Škotiją. Buvo įsikūręs Edinburge, bet netrukus persikėlė į gimtąjį Faifą.
Autorius neslepia savo kairiųjų pažiūrų. 2003-aisiais išgarsėjo ekscentrišku poelgiu – suplėšė savo pasą ir jo skutelius nusiuntė tuomečiam Didžiosios Britanijos premjerui Tony Blairui. Toks buvo rašytojo protestas prieš britų kariuomenės invaziją į Iraką.
Pirmąją savo knygą „The Wasp Factory“ („Širšių fabrikas“, 1999 m., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) I. Banksas išleido 1984-aisiais. Ši knyga per vieną naktį išgarsino autorių, pasipylė kontroversiški kritikų vertinimai: „Makabriška, kvapą gniaužianti siaubo istorija”, „Šlamštas“, „Mėginimas apkvailinti literatūrinį Londoną”, „Liguistos fantazijos vaisius”. Vis dėlto šiandien „Širšių fabrikas“ laikomas vienu geriausių šiuolaikinio Didžiosios Britanijos romano pavyzdžių.
1986 m. I. Banksas parašė trečiąjį romaną „The Bridge“ („Tiltas“, 2011 m. „Kitų knygų“ leidykla), kurį šiandien vertina kaip geriausią savo kūrinį. Jo, kaip ir kitų autoriaus romanų, žanras lieka neaiškus. Tai ir įžvalgi socialinė antiutopija, ir įtaigi sapnų fantazija, ir painus psichoanalitinis trileris. Visa tai I. Banksas įaudžia į tankų sapno vaizdinių ir tariamos tikrovės įvykių audinį.
Šiame daugiasluoksniame polifoniniame kūrinyje glaudžiai persipina trys siužetinės linijos – trys pagrindinio herojaus sapnai. Pirmajame sapne atmintį praradęs žmogus kankinasi ant milžiniško Tilto, simbolizuojančio totalitarinę valstybę. Antrajame jis – antikos mitų pasaulio barbaras, ieškantis aukso ir kovojantis su mitologinėmis būtybėmis. Trečiajame sapne, kuris labiausiai primena realybę, inžinierius gyvena įprastą ir betikslį buržua gyvenimą šiandieniniame Edinburge, kol patenka į avariją ir panyra į komą.
Sapnai „Tilte“ nuolat pinasi, herojaus pavidalai sapnuoja vienas kitą, kol pasidaro visiškai neaišku, kuris iš jų tikras. Barbaras pamažu sensta ir tunka nuo prisiplėštų gėrybių, inžinierius merdėja po kvailos avarijos, o totalitarinės valstybės gyventojas prigula po sugriuvusiu Tiltu, kadaise jungusiu gyvybe trykštančius pasaulius. Autorius tarsi klausia „Ar tai nėra logiška žmonijos pabaigos metafora?“.
Kai kurios I.Bankso gyvenimo bei kūrybos detalės paaiškėja iš jo 2010 m. interviu laikraščiui „The Guardian“.
- Parašėte jau daugiau nei dvidešimt knygų. Kurią iš jų laikote geriausia?
- Manau, kad geriausia mano knyga yra „Tiltas“. Pati sudėtingiausia ir bravūriškiausia. „Tiltas“ žymi pereinamąjį laikotarpį iš prozos į mokslinę fantastiką, todėl jame daug visko. Šis romanas iš skaitytojo reikalauja ir šiuolaikinės Rusijos istorijos, ir šiuolaikinio roko muzikos žinių. Daug kas supinta, tai tikra mįslė. Vis dėlto tikiuosi, kad skaitytojai ją įmins, nes tekste palikau dvi užuominas, leidžiančias atspėti, ką norėjau pasakyti.
- Tad neišduosite paslapties, ką gi norėjote pasakyti?
- Ne, nes tada paslapties nebeliktų. Galiu tik patarti – netikėkite tuo, ką matote per televiziją ar skaitote laikraščiuose. Šis pasaulis netikras. Tikrąjį pasaulį turite atrasti patys.
- Ar šokinėjimas po žanrus – nuo mokslinės fantastikos prie įprastos literatūros sukelia kokių nors problemų jūsų leidėjams?
- Jokių. Tiesa, manau, kad nesu nominuojamas jokiems apdovanojimams už mokslinę fantastiką, nes jie galvoja, kad gaunu jų už kitas knygas. Savo ruožtu, žmonės, dalinantys apdovanojimus už prozą, laiko mane fantastikos rašytoju ir tikisi, kad mane apdovanos už fantastiką. Tačiau tai jokia bėda, o spaudimo pasirinkti tam tikrą žanrą tikrai nepatiriu.
- Ar turite kokį nors rašymo ritualą ar įpročius?
- Esu sau labai griežtas... Vasarą nieko neveikiu, linksminuosi ir galvoju apie knygas, tačiau netrukus suvokiu, kad laukiu to metų laiko, kai naktys ima ilgėti, o oras prastėti. Žiemą rašau kasdien nuo devynių ryto iki penkių vakaro, o dažnai ir naktį. Rašau kompiuteriu, dažniausiai klausausi muzikos arba radijo. Knygą paprastai parašau per tris ar keturis mėnesius, pradedu dažniausiai spalį. O tokios spartos paslaptis labai paprasta: iš pradžių parašau knygą mintyse. Vos tik sugalvoti personažai prabyla galvoje, galima palikti juos sau kalbėti, ir knyga „pasirašo“ pati.
- Jūs esate toks produktyvus, kad kyla klausimas, ar rašymas jums nėra savotiška misija?
- Žmonės paprastai klausia manęs: „Ką jūs vartojat?“ O man labai svarbu visas į galvą šaunančias idėjas paversti knygomis vien tam, kad jos paliktų mane ramybėje. Todėl nesijaučiu rašantis populiarius romanus, kuriuos žmonės perverčia ir tučtuojau pamiršta.
Kaip ir dauguma kitų rašytojų, noriu, kad šis pasaulis būtų toks, kokiame norėčiau gyventi. Todėl stengiuosi idėjas perteikti kaip įmanoma subtiliau. Rašytojas idėjas gali pateikti ne primygtinai, ne įkyriai, neliepdamas skaitytojui daryti tą ar aną, nemokydamas jų, o tiesiog rašydamas.
- Esate kairiųjų pažiūrų?
- Save priskiriu „senojo stiliaus“ socialistams. Gyvenu be dokumentų, nes 2003-aisiais man pasidarė gėda būti britu. Kita vertus, be paso dar geriau – visada galiu pasiteisinti, kodėl atsisakau vykti į varginančias knygų pristatymo keliones užsienyje.
Gyvenu Šiaurės Kvinsferyje, Faife, už 100 jardų nuo premjero Gordono Browno (dabar jau buvusio – re. past.) namo. Naudojuosi proga, kad mano mama ir G.Brownas lanko tą pačią bažnyčią. Dažnai jos prašau: „Mama, kai sutiksi Gordoną, pasakyk tam kvailiui, kad į Londono metro neįsileistų privačių investuotojų.“
- Ar vis dar esate nusiteikęs prieš visas religijas?
- Esu ateistas evangelikas. Religijos yra kultūriniai artefaktai. Mes kuriame Dievą, o ne atvirkščiai. Mano pažiūrų šaknys slypi mano auklėjime: motina religinga, o tėvas – ateistas. Būdamas mažas maniau, kad jis tiesiog nevaikšto į bažnyčią. Tačiau kai vieną dieną paklausiau, jis atsakė, kad netiki Dievą. Buvau apstulbintas.
- Jeigu gyvename bedievėje ir beprasmėje Visatoje, kodėl tada neleidus žmonijai supleškėti hedonizmo ugnyje?
- Esu ne tik ateistas, bet ir humanistas. Laikausi minties, kad gyvenimas yra gėris, o mirtis – blogis. Moralu užkirsti kelią kančiai. Vienas mano mokslinės fantastikos romanų prasideda sakiniu „Vienintelė nuodėmė yra savanaudiškumas“. Tai vienintelė tikroji prigimtinė nuodėmė. Humanizmo esmė – sumažinti kenčiančiųjų skaičių pasaulyje. Humanizmas susijęs su žmogiškosiomis vertybėmis ir dalykais, su kuriais sutiktų dauguma žmonių, jei tik jie ne psichopatai. Tai elementarus aktyvus liberalizmas.
- Kaip jums, kaip rašytojui ir mokslinės fantastikos kūrėjui, atrodo dabartis ir ateitis?
- Tokie žmonės kaip aš turi būti labai atsargūs, kad jų neapimtų neviltis dėl dabartinės pasaulio būklės. Badas, kančios ir karai mums tikrai nedaro garbės kaip mąstančioms būtybėms. Mes turėjome trumpą aukso amžių tarp Berlyno sienos ir bokštų dvynių griūties, tačiau to laikotarpio beveik nepastebėjome. O juk galėjome pasielgti ir išmintingiau.
Kaip mokslinės fantastikos rašytojas galiu lengvai įsivaizduoti branduolinę teroristų ataką prieš JAV ir dėl to iškilusią absoliučią neokonservatorių valdžią. Ir visa tai suderinti su globaliu klimato atšilimu... Taigi viskas galėjo klostytis daug blogiau.
Viskas ne taip jau blogai ir šiandien. Pasaulyje gyvena daug daugiau žmonių nei kada nors buvo anksčiau, daugiau ir tų, kurie tiesiog gerai leidžia laiką. Mes kol kas nenusiritome į naujosios barbarybės amžių. Be to, aš vis dar tikiu kosminėmis kelionėmis. Reiktų palikti šią planetą ir pakilti į kosmosą, nedera statyti visko ant kortos vienoje mūsų Žemėje.
Taigi esu pesimistas dabartyje ir optimistas ateityje. Taip manydamas paprastai nesusilauki nemalonių siurprizų.
- Ką patartumėte pradedantiesiems rašytojams?
- Tris „P“: praktikuotis, praktikuotis ir dar kartą praktikuotis. Rašymas kaip ir visa kita: kuo daugiau rašai, tuo geriau imi rašyti. Nebandykite siekti tobulybės, susitaikykite su visais trūkumais. Kai pabaigsite knygą, galėsite prie jų sugrįžti. Bet jei bandysite gludinti kiekvieną sakinį, labai gali būti, kad savo knygos nepabaigsite niekada.
***
Parengė Marius Burokas