Paralelės tarp Latvijos ir Lietuvos šįkart iš tiesų piršte peršasi. Latvijos prezidento kantrybės taurė buvo perpildyta, kai Saeima praėjusį ketvirtadienį atmetė prokurorų prašymą atlikti kratą vienu Latvijos oligarchų vadinamo parlamentaro V.Šlesero namuose.
Tuo tarpu Lietuvoje praėjusią savaitę pranešta, kad byla kyšininkavimu kaltinamam, bet parlamentaro mandatu prisidengusiam E.Lementauskui tikriausiai turės būti iš viso nutraukta. Mat mūsų šalies įstatymų leidėjai prieš tris savaites nepritarė šio veikėjo neliečiamybės panaikinimui.
Šis Lietuvos Seimas taip pat nepritarė tam, kad dėl ne vien su parlamentaro vardu nesuderinamų chuliganiškų veiksmų atsakomybėn būtų patraukti P.Gražulis ir K.Uoka.
O juk dar buvo ir sprendimas neatimti parlamentaro mandato A.Sacharukui, kurį Konstitucinis teismas pripažino sulaužius priesaiką.
Taigi sekant Latvijos prezidento pavyzdžiu paleisti tokį Lietuvos Seimą priežasčių – daugiau negu reikia.
Daugelis lietuvių turbūt pritartų ir V.Zatlero žodžiams, kuriais jis, kreipdamasis į tautą, paaiškino savo nevienareikšmiškai vertinamą sprendimą.
„Šiuo sprendimu noriu suteikti galimybę visiems žmonėms vieną kartą padėti tašką nedidelės žmonių grupės savavaliavimui. Vieną kartą padėti tašką tam, kad visas mūsų sunkiu darbu uždirbtas turtas yra neapmokestinamųjų bendrovių sąskaitose, padėti tašką tam, kad atskiri regionai mūsų šalyje turi išskirtines teises.
Mums būtina padėti tašką tokiam požiūriui į mūsų žmones, į mūsų tautą, į mūsų valstybę”, – aiškino savo sprendimą Latvijos prezidentas.
Padėti tašką, bent jau žodžiais, reikalauja ir nemaža dalis Lietuvos žmonių. Tačiau mūsų šalyje galimybės laisvai paleisti Seimą Konstitucija nesuteikia net šalies prezidentui. Nors Lietuvos vadovo įgaliojimai didesni negu Latvijos.
Be to, kol kas neaišku, ar pasiteisins ir Latvijos prezidento sprendimas. Neaišku net ir tuomet, jei nepritarsime V.Zatlero oponentų tvirtinimui, kad prezidento sprendimą lėmė tiktai kerštas šalies vadovu jo nenorinčiam perrinkti parlamentui.
Tam, kad V.Zatlero sprendimas pasiteisintų, Latvijos rinkėjai, net ir referendumu pritarę prezidento sprendimui, turėtų išrinkti gerokai kitokią Saeimos sudėtį.
Parlamentą, kuriame nebūtų ginami oligarchai, neklestėtų prekyba postais, o asmeniniai kieno nors interesai nebūtų svarbesni už valstybės.
Šias blogybes V.Zatleras taip pat išvardijo kaip sprendimo pradėti Saeimos paleidimo procedūrą priežastis. Nes ši Saeima esą nepateisino lūkesčių, kad ji pagaliau pakirs žmonių nepasitikėjimo valdžia šaknis.
Lygiai tą patį tikriausiai būtų galima pasakyti ir apie Lietuvos Seimą. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje net prezidentas ar kuris kitas politikas negali padaryti to, ko nesugeba padaryti pati tauta.
Jei naujoji Latvijos Saeima nebus kokybiškai kitokia, o tokia galimybė tikrai nemaža, V.Zatlero sprendimas rudenį gali atrodyti kaip visiškai nereikalingas sumaišties valstybėje kėlimas.
Tiesa, tai nereiškia, jog drastiški sprendimai demokratijos klystkeliais vis dar dažnai klaidžiojančiose Lietuvoje ar Latvijoje yra visiškai beverčiai. Kartais jie duoda naudos. Kartais bent jau supurto visuomenę.
Bet niekas už pačią visuomenę negali išspręsti jos problemų. Juk parlamentas tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje – tik jos atspindys.
Taigi Lietuvai tikrai nereikia V.Zatlero. Nereikia ir jokio kito gelbėtojo. Užtektų, kad rinkėjai bent iki kitų rinkimų prisimintų, pavyzdžiui, tuos, kurie Seime nebalsavo už E.Lementausko neliečiamybės panaikinimą. Ir, remdamiesi šiais prisiminimais, o ne saldžiais rinkimų pažadais, spręstų, kaip jiems balsuoti.