Eligijus Rimkus atgaivino seną amatą

Nykstantis senas amatas atgijo E.Rimkaus rankose. Dabar tai visos tautos paveldas, šalies neįkainojama vertybė. Tautinis paveldas – svarbi šalies etninės kultūros dalis, pasauliui atskleidžianti mūsų tautos autentišką veidą, o mus pačius verčianti atsigręžti į savo šaknis, istoriškai susiformavusias tradicijas.

Tautinį paveldą puoselėjantys kaimo amatininkai remiami valstybės ir Europos Sąjungos (ES) lėšomis pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones.

Sertifikatas rodo gaminio autentiškumą

E.Rimkaus dirbiniams yra suteiktas tautinio paveldo sertifikatas. Tokio sertifikavimo tikslas – apsaugoti tautinio paveldo produktus nuo kopijavimo, plagijavimo, nesąžiningos konkurencijos šalyje ir užsienyje. Taip pat sertifikatai padeda ir vartotojams susiorientuoti, kurie amatų gaminiai yra tradiciniai ir autentiški, apsaugo nuo falsifikatų.

Sertifikatą amatininkui suteikė Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) sudaryta speciali komisija, į kurią įeina įvairių sričių etnožinovai. Sertifikuojami ir tautinio paveldo produktais pripažįstami tik tie produktai, kurių kokybiniai ypatumai atitinka Lietuvos etnokultūros tradicijas. E. Rimkaus dirbiniai atitiko keliamus reikalavimus ir dabar jie ženklinami Tautinio paveldo produktų ženklu.

Šiuo metu Lietuvoje yra atestuoti ir pripažinti 63 amatų meistrai ir sertifikuoti 884 tradiciniai gaminiai. Iš jų – 336 maisto gaminiai, 49 – tradicinių veislių maistinių augalų ir jų produktų, 11– tradicinių veislių gyvūnų, 14 – tradicinių amatų mokymo programų, 2 – tradicinės paslaugos (kaminkrėtystė, daugiaspalvė tapyba).

Fotoaparatą pakeitė žilvičio vytelės E.Rimkaus gimtinė – Ventės Ragas ant Kuršių marių kranto. Gražios gamtos apsuptyje užaugęs vaikinas savyje užčiuopė menininko gyslelę ir išvažiavo į Vilnių mokytis fotografijos meno.

E.Rimkus sėkmingai ilgą laiką dirbo fotografu, tačiau prieš gerą dešimtmetį patyrė stuburo traumą. „Dėl kaimo darbų. Kai per dieną vienas sutampai penkias tonas bulvių, koks stuburas atlaikys?“ - retoriškai klausia Eligijus.

Po stuburo operacijos ilgai truko reabilitacija, reikėjo saugotis – vyras nebegalėjo bėgioti su sunkiais fotografo krepšiais. Tada jo rankose pirmą kartą prakalbo žilvičio vytelės.

Pirmasis dirbinys, kurį jis išpynė, buvo bučius – ne itin dailus, bet iki kraujo pažįstamas, atgaivinantis tolimos vaikystės prisiminimus. Bučiai ir žvejyba jais Eligijui buvo giliai įsirėžę į atmintį ir atgimė po keleto dešimtmečių, Vilniuje, toli nuo Kuršių marių krantų.

Bučiai – kaip meno kūriniai

Pynėjo tėvai, Juozapas ir Jadvyga Rimkai, buvo žemdirbiai. Jie dirbo žemę, laikė gyvulius, bet eidavo ir į marias. Žuvį gaudydavo dažniausiai tinklais, bet pašiūrėje džiūdavo ir iš vytelių nupinti bučiai.

„Tėvo bučiai ir nebuvo dailūs. Nežievintų vytelių, šiek tiek kreivoki – žvejybai tai neturi jokios reikšmės“, - šypsosi Eligijus ir prisimena, kad žuvies gaudymas bučiais buvo daugiau pramoga, ypač vaikams. Bučiai mariose – ne itin tinkami. Jie dažniau statomi upėse, kur yra srauni tėkmė.

Mariose bučiaus bet kur nepastatysi, reikia rasti tinkamą vietą netoli nendrių, palei krantą. Kelią žuvims į bučius atitverdavo akmenimis – jie, vaikai, vandenyje murkdydavosi nuo pat ankstyvo pavasario.

Dabar Eligijus pina skirtingus bučius. Vieni jų primena ąsočius ilgu kaklu. Jie išpinti tankiai ir lygiai. Tokie bučiai skirti unguriams gaudyti. „Čia štai išsitraukia du pagaliukai, išsiima „gerklė“ ir taip iškratai žuvį“, - demonstruoja įgudęs vytelių pynėjas, turintis ir žvejo patirties.

Kiti bučiai yra reto pynimo, plokščiu dugnu. Jie skirti vėgėlėms žvejoti. „Vėgėlė eina palei dugną, todėl bučiaus dugnas plokščias. Retas jis todėl, kad išlįstų mažos žuvys – kam jas kankinti“, - aiškina amatininkas. Ar dar kas nors žuvį gaudo bučiais? „Žvejybai nupirko tik vienas pirkėjas. Atrakcijai. Kad parodytų savo vaikams, kaip anksčiau lietuviai žvejojo“,- paaiškina bučių pynėjas.

Kiti bučius perka sodyboms puošti, mat Eligijaus nupinti bučiai yra tikrų tikriausi meno dirbiniai – ornamentuoti nežievientomis vytelėmis, parangytomis auselėmis.

Iš vytelių E. Rimkus pina ne tik bučius, bet ir įvairių dydžių ir paskirties krepšius, taip pat skobia kubilus, rėčkas (puskubilius), duonkubilius, drožinėja vėtrunges, drabužiams lyginti skirtas valkaunyčias (taip jas vadina Dzūkijoje, o Žemaitijoje – kočėtuves).

Kubilus jis gamina kaip senovėje – iš šulelių, suveržia lanku ir sutvirtina kniedėmis. „Man labiausiai patinka suveržtas štai medžio lanku“, - rodo amatininkas. Anot jo, lankas iš lazdyno geriau ir ilgiau laiko nei metalinis, o toks kubiliukas sielai mielesnis.

Meistras žino visas medienos savybes, tad kiekvienam gali patarti, kokį kubilą kam naudoti. Duonkubilius jis gamina tik iš ąžuolo, mat ąžuolas skatina rūgimą. Mėsai sūdyti skirtus lovius – iš gluosnio: jis mėsai suteikia rausvumo. Kubilai agurkams ir kopūstams raugti – iš drebulės.

E.Rimkaus kubilai skiriasi savo dydžiu ir forma. Pavyzdžiui, duonkubiliai gali būti dideli ir maži, kuriuose tešlos telpa tik dviem duonos kepuliukams. „Tiek, kiek reikia vienai šeimai. Naminės duonos ir mes išsikepame. Kai namuose keptos pavalgai, parduotuvėje nebenori pirkti“, - patirtimi pasidalina Eligijus.

Prieverpstėse – lietuviška simbolika

E.Rimkus drožia ir prieverpstes, išpuošia jas ornamentais, kuriuose perteikia lietuviams būdingus simbolius. „Nelygu koks kraštas. Jeigu jame augina javus, priverpstėse bus gal rugio varpa, jei graži gamta – gal paukštis“,- pasakoja drožėjas.

Vieną prieverpstę jis išdrožė su žemės, saulės ir mėnulio simboliais. Sako, šioji ir yra jam pati mieliausia. Didžiausias rutulys – žemė, mažesnis – saulė, dar mažesnis – mėnulis. Jų spinduliai susisiekia, bet kartais jie išeina iš savo orbitos ir perskrodžia kitą. „Verpimo ratelis – gyvenimo ratas. Sukdamasis jis perduoda svarbiausią informaciją“, - Eligijus ir kalba simboliais.

Pats jis turi du verpimo ratelius. Juos padovanojo mama, tebegyvenanti Ventės rage. „Geriausio ratelio ji man neatidavė – tebeverpia pati“,- pasakoja drožėjas.

Pasak Eligijaus, prieverpstėms drožinėti nereikia daug darbo įrankių, specialios darbo vietos, todėl ir pradėjo jas drožinėti. Galima pasiimti net ir į gamtą. „Kiti nuvažiuoja prie ežero, per dienas plempia alų. Man tai neįdomu. Aš geriau drožinėju“,- sako meistras. Dalyvauja mugėse

E. Rimkų su jo rankomis pintais bučiais, krepšiais, drožinėtomis vėtrungėmis, skobtais duonkubiliais, geldomis ir kitais dirbiniais dažnai galima išvysti mugėse. Tautinio paveldo sertifikatą turintiems amatininkams dalyvavimą mugėse remia valstybė. ŽŪM, kaip tvirtina E.Rimkus, išperka jam vietas mugėse, apmoka, jeigu reikia, kelionės į muges išlaidas. „Tai – paspirtis, tačiau labai nedidelė“, - sako amatininkas.

Paklaustas, ar šie sertifikuoti gaminiai, pripažinti kaip tautinis paveldas, pelno jam duoną, amatininkas atsako jau dešimt metų iš jų gyvenantis, tačiau pripažįsta, kad išgyventi iš amatininkystės jau darosi sunku. „Žmonės šiandien pirma žiūri, kaip nusipirkti duonos, o ne krepšį jai parsinešti“, - sako pynėjas.

Pasak jo, parduotuvės užverstos pigiais krepšiais iš Kinijos. Tai kas, kad jie nelimpa prie rankos, kad šiandien nusipirkus, ryt iškris jo dugnas. Ryt gal pasibaigs krizė. „Krizė gal ir pasibaigs, bet ar mes išliksime“, - abejonėmis dalinasi tautodailininkas.

Krizė kirto daug kam, neaplenkė ir amatininkų. Šiandien 50-metis vyras, įleidęs šaknis sostinėje Vilniuje, rimtai svarsto, ką jam daryti: imtis kito verslo, grįžti prie kažkada išmoktos fotografijos ar važiuoti gyventi į kaimą.

Kaime gyvenantys amatininkai gali gauti ne tik valstybės, bet ir Europos Sąjungos (ES) paramą. Kaip sakė ŽŪM kaimo plėtros departamento Alternatyviosios veikos skyriaus vedėjos pareigas laikinai einanti Regina Voverytė kaimo gyventojai paramos gali siekti net pagal 4 Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones: „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“, „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ bei „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“. Didžiausia paramos suma – 690 560 Lt.

Į paramą gali pretenduoti kaimo gyventojai, ūkininkai, labai mažos įmonės, mažos ar vidutinės įmonės, užsiimančios žemės ūkio veikla ir norinčios paįvairinti savo veiklos pobūdį ir gauti pajamų iš alternatyvių verslų. Amatininkams, įgyvendinantiems tradicinių amatų puoselėjimo projektus ir turintiems tautinio paveldo sertifikatus, finansuojama iki 75 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų. Tradicinių amatų centrų įkūrimui finansuojama net iki 90 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų.

LEADER metodu pagal priemonę „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ pareiškėjai teikia paraiškas vietos veiklos grupėms (VVG) skelbiamų kvietimų metu. Sprendimą dėl paramos skyrimo projektui priima VVG.

Šiais metais paramą numatyta skirti 62 VVG pareiškėjams, vykdantiems projektus, susijusius su tradicinių amatų plėtra. Bendra paramos suma – 6,6 mln. litų. Daugeliui atsisakant žemės ūkio veiklos, tradicinių amatų puoselėjimas tapo itin aktualus.

Šiuo metu renkamos paraiškos pagal Programos priemones „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ ir „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“. Kaimo turizmo veiklai paraiškos renkamos iki rugpjūčio 2 d., o siekiantys pasinaudoti parama alternatyviai veiklai paraiškas gali teikti iki metų pabaigos.

Tradicinės paslaugos – irgi tautinis paveldas

Anot ŽŪM Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėjos Elenos Petrošienės, džiugina, jog kaime amatininkų daugėja. Dabar jų yra 300, sertifikuota apie 900 tradicinių gaminių.

Populiariausia veikla tarp amatininkų – tradicinių maisto produktų (pavyzdžiui, duonos, pyrago, pieno, mėsos ir kt.) gamyba. Saugomų augalų ir gyvūnų auginimas taip pat priskiriamas prie mūsų tautinio paveldo, kurio puoselėjimas remiamas. Šios veiklos kaimo gyventojai irgi imasi gana mielai.

„Sunkiau kelią skinasi tik tradiciniai paslaugų amatai. Šioje srityje sertifikuoti tik du amatai: kaminkrėtystė ir daugiaspalvė tapyba“,- sakė Tautinio paveldo skyriaus vedėja E. Petrošienė.

Tradicinių vestuvių, krikštynų, laidotuvių ir kitų apeigų organizavimas, išlaikant senovinius papročius – perspektyvios veiklos tradicinių paslaugų srityje.

Daugiau informacijos: tel. 1841, (8~5) 2526999, interneto svetainėse www.paramakaimui.lt, www.nma.lt, el. paštu info@nma.lt

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos.