Pirmasis socialdemokratų vardu iššovė Seimo narys Mindaugas Bastys. Jis prabilo apie smunkančius žemės ūkio gamybos rodiklius, mažą produktyvumą, kaimą užgriuvusias problemas ir pasigedo nacionalinės agrarinės politikos strategijos.
Perspėjęs apie pavojus, kuriuos kelia gyvų galvijų eksportas į Turkiją, pustrečio karto mažesnis nei ES vidurkis darbo našumas, vienos iš paskutinių vietų ES pagal viename ūkyje gaminamo pieno kiekį ir ekologinės žemdirbystės apimtis, didelis nedarbas, augantys emigracijos mastai, uždarinėjamos mokyklos, parlamentaras pareiškė: „Nėra aiškių, nusistovėjusių žemės ūkio sektorių prioritetų, todėl dažnai netinkamai panaudojama dalis Europos Sąjungos ir nacionalinės paramos.
Nėra ekonominių ir socialinių prielaidų vidutinio ūkio kūrimui. Ne visada tinkamai paskirstoma ES ir nacionalinė parama nesudarė sąlygų tokį ūkį padaryti vyraujantį /.../. O svarbiausia, nėra jokios strategijos, kokia bus bendroji žemės ūkio politika 2014-2020 metais“. Socialdemokratas savo ruoštu kėlė didesnės ūkininkų kooperacijos idėją, bet ar jos pakaks strateginei agrarinei projekcijai, nesiryžo atsakyti. Matyt, todėl M. Bastys retoriškai ir klausė, kaip mes ginsime žemdirbių ir kitų kaimo žmonių interesus po 2013 metų?
Maždaug po savaitės gegužės 25-ąją konservatoriaus Edmundo Pupinio vadovaujamas Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komitetas surengė diskusiją „Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) artėjant 2020 metams“. Panašu, kad diskusija, be kita ko, turėjo pademonstruoti, kad tai, ko nežino M. Bastys, kitiems neblogai žinoma.
Komiteto vadovas, o ir Žemės ūkio ministerijos atstovas, išties, pristatė teiginius, kurie buvo žinomi: apie tai, kad pokyčiai po 2013 m. yra labai svarbūs naujoms ES valstybėms, nes tai tinkamas metas išlyginti esamus tiesioginių išmokų dydžių skirtumus ir išmokos visose valstybėse narėse turėtų būti išmokamos pagal vieningą modelį, o jų lygis nustatomas objektyviais kriterijais, užtikrinančiais konkurencingumą ir lygias ūkininkavimo sąlygas vieningoje ES rinkoje; kad kaimo plėtra ir ateityje turi išlikti sudėtine BŽŪP dalimi ir turėtų išlikti pagrindinis tematinis prioritetinių krypčių pobūdis (žemės ūkis, aplinkosauga, gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas, LEADER metodui priskirtinos iniciatyvos), kad finansavimas ES žemės ūkiui neturi mažėti, o pati BŽŪP turi išlikti bendra.
Diskusijos dalyviai taip įsijautė, jog ėmė atrodyti, kad tą, ką nori lietuviai, ES jau išpildė ir beliko atlikti kai kuriuos smulkius namų darbus teisingam teisingų išmokų priėmimui. Todėl mažai kas sukluso, kai Lietuvos žemės ūkio universiteto profesorė Vlada Vitunskienė svarstydama agrarinės politikos indėlį skatinant Lietuvos žemės ūkio vystimąsi pastebėjo, jog didelė pajamų iš žemės ūkio veiklos priklausomybė nuo viešosios paramos suformuoja nepagrįstus ateities lūkesčius ūkiams, ypač smulkiesiems, tiek dėl jų pajamų potencialo, tiek dėl jų konkurencingumo rinkose.
Atkreipė profesorė dėmesį ir į paramos metodikų subtilybes, kurias tiesiog reikia išmanyti ir sekti Europos Komisijos viešai pateikiamas jų pagrindimus ir interpretacijas. Tad Kaimo reikalų komiteto pirmininkui paklausius, ar tokie duomenys nėra konfidencialūs, profesorei beliko tik nusišypsoti.
Šypsenos potekste galėjo būti ir klausimas, ar formuodami nacionalinę poziciją BŽŪP atžvilgiu pažįstame visą argumentų lauką? Kitaip tariant, kas bus, jei Lietuvos pozicija dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos ateities pralaimės ir neturėsime kitų variantų? Jei taip yra iš tikrųjų, tai M. Bastys į retorinį savo klausimą, kaip mes ginsime žemdirbių ir kitų kaimo žmonių interesus po 2013 metų, gavo atsakymą – kaip iki 2013 m.