Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad mums kūnas tampa vis svetimesnis, tai yra, mes jo atžvilgiu tampame abejingesni. Kartais apsilankau sporto klube. Persirengimo kambaryje eilėmis sustatytos metalinės spintelės, tarp jų – suolai, na, dar dušai, tualetai, pirtis ir panašiai.
Viskas kasdieniška ir įprasta. Tačiau yra viena ypatybė, kuri šią banalybę sugriauna, suardo, sutrikdo. Moteris. Nežinau, kokio ji amžiaus. Ko gero, sunkiai nusakomo, kaip ir visos tokios profesijos moterys. Ji valytoja. Atsimenu valytojas iš mokyklos laikų. Visos jos būdavo nenusakomo amžiaus ir beveik neaiškios lyties. Sporto klubo valytoja elgiasi taip, kad nežinia – ar ji taip mėgsta savo darbą (t.y. valytoja maniakė), ar šiaip panirusi į nirvaną. Ji visiškai nepaiso nuogų vyrų. Šiaip ar taip, nuogumas yra tokia būsena, kai jautiesi mažų mažiausiai jautrus ir pažeidžiamas. Fragile – kaip dainuoja Stingas. Tiesa, kai kuriems vyrams atvirkščiai – bet kokia proga iššokti iš kelnių jiems yra privalumas, bet juk tokių mažuma, tiesa? Ir štai kai žingsniuoji visas toks jautrus ir trapus būties pakraščiu į dušą, o tau priešais įsitvėrusi šluotkotį artinasi moteris... ir praeina pro tave kaip pro marmurinę statulą muziejuje.
Na, gerai, marmuro ten jau nebe daug, geriausiu atveju – susigarankščiavęs gipsas. Bet vis dėlto – tai sukrečia. Abejingumas, nejautra, susvetimėjimas. Kūnas ir metalinė spintelė staiga įgauna daug daugiau panašumo, kur kas daugiau galimybių būti gretinami, nei galėtum pagalvoti. Nes viskas priklauso nuo santykio, nuo mūsų santykio su daiktais ir kūnais.
Niekaip negaliu pamiršti mirusio tėvo kūno – jis buvo toks šaltas, net nežinau, su kuo galėčiau palyginti. Galbūt tik su amžinuoju įšalu, kuris lietuvio sąmonėje jau tapęs kone pragaro archetipu. Ir keistas santykis su tuo kūnu: tarsi tėvas, ir tarsi jau ne. Ir kai prieinu prie jo ir bučiuoju... mea culpa, nebučiavau tėvo, tik paliečiau jį nosimi.
Galbūt tai amoralu, bet bučiuoti numirėlius nehigieniška. Taigi, žinau, kad liečiu ne tėvą, bet jo vaizdinį, esantį mano sąmonėje, tik santykį su tuo, ką įsivaizdavau esant tėvą. Tiesą sakant, niekad ir nežinojau, kas tai per žmogus. Daugybė vaikų tik po tėvų mirties ima graužtis, kad jiems gyviems esant neišklausinėjo apie jų jaunystę, apie jų troškimus, svajones, ilgesį ir skausmą.
Įdomų dalyką mačiau žingsniuodamas Šarlotės arba Raudonuoju tiltu Liuksemburge. Kiek spėjau sužinoti iš čia gyvenančių eurobiurokratų (jie, šiek tiek didžiuodamiesi, save taip vadina), tiltas anksčiau buvo garsus, nes styro labai aukštai virš daubos ir entuziastai savižudžiai iš visos Europos vykdavo čia patirti paskutiniųjų egzistencinių išgyvenimų.
Kaip puikiai tiktų užrašas pakeliui iš Briuselio į Liuksemburgą – Šarlotės tiltais – tai, ko tau reikia! Taigi, dabar nuo šio tilto nebenušoksi. Po to, kai vienas iš desantininkų į aną pasaulį pataikė į apačioje esančio namo stogą ir nusileido tiesiai ant vakarienės stalo, tilto atramos apaugo didelėmis lenktomis apsaugomis – nebeužsiropši. Taigi, jau perėjęs šį įspūdingą tiltą, mačiau įdomų įvykį.
Miesto autobusas, prasilenkdamas su sunkvežimiu, užkabino pastarojo veidrodėlį. Veidrodėlis, žinoma, sulūžo. Nenukrito, tik bjauriai pakibo ant spalvotų gyslų. Ir autobusas nuvažiavo, nes vairuotojas nepastebėjo – veidrodėlis ne jo pusėje. O sunkvežimio vairuotojas, apstulbęs dėl tokios neteisybės, keletą akimirkų vos judėjo – žiūrėjo išpūtęs akis čia į veidrodėlį, čia į tolstantį autobusą, paskui nuspaudė akseleratoriaus pedalą ir nusivijo autobusą.
Liuksemburgo centre, prie buvusio vienuolyno, kuriame dabar, regis, teatras, stovi skulptūra. Stilizuotas kentauras. Stilizuotas, nes žmogiškoji dalis ne visai žmogiška. Kažkas ten ne taip su veidu. Na, o galinė – gyvuliška, kaip ir pridera. Tačiau tas kentauras aprengtas taip, kad labai primena kunigą. Velniai griebtų, labai tikslus pastebėjimas – kunigas ir yra tikrasis kentauras arba jo atitikmuo mūsų technokratinėje visuomenėje ir sąmonėje. Pusiau galvijas, pusiau šventasis. Žinoma, katalikų kunigas.
Skaistybės įžadas – taurioji kentauro dalis, o žmogaus instinktai – gyvuliškoji. Tiesą sakant, vyro ir moters sąjunga irgi panaši. Tai primena kentaurą – viena dalis labiau dvasia, kita – galvijas. Gyvulio dalis, be abejonės, dažniausiai atitenka vyrui, dvasia – moteriai. Nors būna ir atvirkščiai.
Paskui, paskutinę naktį prieš kelionę namo, sapnavau tėvo meilužę. Ji buvo jauna, graži, juodaplaukė, apvaliomis, veržte besiveržiančiomis iš ankštos margos suknelės šlaunimis. Aš bučiavau ją ir jaučiausi tarsi ne savo lūpomis bučiuočiau, bet tėvo. O tolumoje dundėjo kunigo kentauro kanopos. Sodoma ir Gomora juokas prieš tokius vaizdinius.
Europos Sąjungos administracinių įstaigų rajone žmogui nejauku. Čia dar vyksta statybos, penkiems daugiaaukščiams pastatams tenka vienas medis, štai po tokiu medžiu pasislėpęs nuo kaitrios gegužės saulės džiaugiausi, kad net ir čia, Liuksemburgo hercogystėje, kur daržuose auga ne agurkai, o dorybės, atsitinka tokių keistų dalykų kaip konfliktai kelyje.
Sunkvežimis su nulaužtu veidrodėliu pasivijo autobusą ir tarp vairuotojų užsimezgė dialogas:
Pone, dovanokite, jūs savo atsikišusiu daiktu nulaužėte mano veidrodėlį.
Ak, pone, atleiskite, nepastebėjau, ar jus labai sutrikdė toks neatsargus mano elgesys?
Ačiū, pone, už dėmesingumą mano savijautos atžvilgiu, tačiau, manau, turėtumėte būti dėmesingesnis kelyje.
Ak, pone, kaip malonu iš jūsų pusės, kad rūpinatės mano...
Manau, kaip tik taip kalbėjosi du vairuotojai, taikiai pastatę savo transporto priemones, ramiai gurkšnodami šampaną ir užkąsdami Briuselio kopūstais. Taip smagu, kad žmonės sutaria tarpusavyje, ir nešvaisto brangaus būties laiko tokioms niekingoms emocijoms kaip pyktis, įniršis, kerštas, keiksmai.
O štai mano iliuzijas apie Egipto žemę, - kurios man taip reikia, - sugriovė Kauno studentės. Jos paaiškino, kad ji niekaip nesusijusi su piramidėmis ir laidojimo paslaugomis. Tai kažkokie dažai veidui ar dar kuriai kitai vietai, nes moters kūnas paslaptingas kaip Viešpaties keliai, galvojau gniauždamas glėbyje tėvo meilužę, ir toks šaltis, toks šaltis sklido nuo jos, lyg būčiau nutrenktas į Dante’s pragaro dugną. Jeigu tikėsime Sartre‘u, kad pragaras yra kiti žmonės, kas gi tada yra rojus?
Kaip bjauru pabaigti tekstą klaustuku, teigia Woody Allenas. O mes jam galime atšauti, kad jo nosis kreiva.