Deja, jokių teigiamų pokyčių kol kas nejuntama iki šiol. O gyvulių augintojai ir specialistai, vertindami šiandienę situaciją, teigia, jog Lietuvos veislininkystė dar niekada nebuvo taip žemai smukusi, kaip dabar. Ūkininkai skundžiasi pavėluotai pateikiama informacija apie priimtus naujus nutarimus, kuriuos reikia įgyvendinti nedelsiant, o nepakeliami mokesčiai netruks nudirti paskutinį asociacijų kailį.
Tad kyla pagrįstas klausimas: gal sprendžiant veislininkystės problemas reikėtų pasimokyti iš savų klaidų ir perimti modelį, sėkmingai taikomą Vakaruose, t. y. pavesti veislininkystės priežiūrą ūkininkų savivaldai?
Nuopuolis kerta per šalies ekonomiką
Veislininkystės tarnybos veiklos nuostatai deklaruoja, jog ši institucija, finansuojama iš valstybės biudžeto, kontroliuoja veislininkystės programų vykdymą, tikslinį lėšų panaudojimą, veislinių gyvulių ir spermos įsigijimą bei panaudojimą tolesniam veisimui, tvirtina pripažintų veislininkystės institucijų sudarytus reproduktorių parinkimo planus ir kontroliuoja jų vykdymą.
Skamba gražiai, tačiau kodėl galvijų, arklių, kiaulių ir kitų gyvulių augintojai kaip susitarę kartoja, jog Lietuvoje veislininkystė gyvena juodžiausias dienas ir dar niekada nebuvo taip žemai smukusi? Ar tai reiškia, kad Veislininkystės priežiūros tarnyba nesusidoroja su jai atlikti pavestomis užduotimis?
– Vienintelė veislininkystės pažanga – padidėjo produktyvumas, įdiegtos naujos laikymo technologijos, kompiuterizuotos šėrimo programos. O kitur jokios pažangos nėra. Katastrofiškai sumažėjo galvijų, ypač karvių. Jeigu paimtume šios šakos vidurkį, tai jis labai susitraukęs, – nukerta profesorius Česlovas Jukna, stebintis ne vienerius metus kurtos šalies veislininkystės sistemos nuopoulį.
Ne mažiau kategorišką nuomonę apie šalies veislininkystę išsako ir Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas:
– Veislininkystė taip nusivažiavusi, kad toliau nėra kur... Kalbu ir apie veislininkystę, ir bandų kontrolę, ir genofondo saugojimą (Lietuvos juodmargių ir žalųjų genofondo praktiškai neliko)... Nebeatsirenkame bandomųjų bulių, tad perkame spermą iš kitų Europos Sąjungos šalių. Užuot sukūrę savo žmonėms darbo vietas, leidžiame pinigus kitų šalių reproduktorių spermai ir užsieniečiams kuriame darbo vietas.
Ar dar įmanoma išgelbėti lietuviškas veisles?
Ūkininkai, nors ir suvokia, kokia svarbi šalies agroverslui veislininkystė, savo ruožtu nepajėgia jos gelbėti, mat už laikomus galvijus ne tik negauna pelno, galima sakyti, už šį „malonumą“ jiems dar tenka ir primokėti siekiant įvykdyti reikalavimus, o pieno ir ypač veršelių supirkimo kainų šalyje vidurkis net 70 proc. mažesnis nei kitur Europos Sąjungoje.
Šalyje beveik neliko gerų reproduktorių, tad nesunku įsivaizduoti, kokius pelnus mes sunešame kitoms valstybėms. Nejaugi negalėtume pasekti užsienio pavyzdžiu, tačiau juk reproduktorių parinkimo planus tvirtina Veislininkystės priežiūros tarnyba! O užsiauginti savų reproduktorių, ko gero, Lietuvai per sudėtinga, bet ar ne trumparegiška mokėti kitoms šalius?
J. Talmantas mano, jog užsiauginti savų reproduktorių nėra lengva, tačiau įmanoma:
– Tai ne vienų metų darbas. Reikia laiko nustatyti, ar, pavyzdžiui, bulius yra bandos derintojas, ar blogintojas. Tačiau to neįmanoma padaryti dirbant atmestinai ar esant kontrolės trūkumui.
Stengiantis vykdyti absurdiškus reikalavimus, jau beveik pavyko išnaikinti Lietuvos juodmarges ir žaląsias.
Č. Jukna labai susirūpinęs dėl Lietuvos juodmargių ir žalųjų likimo:
– Jų likimas neaiškus. Nežinia, kaip pavyks panaudoti dar turimus genetinius išteklius. Galvijus puolė holšteinizuoti. Visiškai nebuvo dirbama su turimomis veislėmis. Niekas nesistengė įvertinti, kas laukia ateityje po keleto kartų. O dabar išryškėjo problemos: labai trumpa gyvenimo trukmė, sumenkėjo konstitucija, pasireiškia didelis nevaisingumas ir t.t.
O juodmargės, teturinčios du trečdalius holšteinų kraujo, yra atsparesnės, gyvybingesnės. Suderinus importuojamų veislių gerąsias savybes ir išlaikius tuos trupinius senųjų lietuviškų, prisitaikiusių prie vietinių sąlygų, dar galima vykdyti selekciją ir rasti gerą vidurkį.
Būtinos reformos
Č. Jukna pasigenda aiškios veislininkystės politikos strategijos, kurią, pasak jo, turėjo suformuoti ministerijai pavaldžios tarnybos.
Paprašytas įvardyti reformas, kurios galėtų prikelti šalies veislininkystę, profesorius siūlo kliautis modeliu, kuris jau daugelį metų sėkmingai taikomas užsienyje:
– Veislininkystės priežiūros tarnybos funkcijas turėtų perimti Žemės ūkio rūmai. Pasaulyje yra daug tokių pavyzdžių. Ši tarnyba galėtų puikiausiai veikti savivaldos organizacijų žinioje ir sistemoje. Perleidus ją ūkininkų savivaldai galima sėkmingai vystyti veislininkystės programas.
Tik savivalda turi būti pajėgi jų plėtrą užtikrinti, metodiškai ir deramai ją kontroliuoti. Rūmai išties galėtų perimti Veislininkystės priežiūros tarnybos funkcijas, nes jiems priklauso visos asociacijos. Tad ši tarnyba galėtų puikiausiai funkcionuoti Rūmų sudėtyje.