Kino operatorius V.Naudžius: „Gvinėjos papuasai apgailestavo, kad Lietuvoje nėra dramblių“ (nuotraukos)

„Kelionė ir filmavimas į vieną Papua Naujosios Gvinėjos kalnų kaimų užtruko beveik dvi savaites. Grįžęs į Lietuvą jaučiuosi lyg būčiau parskridęs iš kitos planetos. Pirmąsias dienas namie tik miegojau, negalėjau net pasakoti, kur buvau ir ką mačiau“, - prisipažino V.Naudžius.

- Jie tik šiek tiek yra girdėję apie Europą. Kai vietos gyventojų paprašiau padaryti lanką, kad galėčiau parvežti sūnui dovanų, jie nustebo: „Pasiimk bambuko lazdą ir pasidaryk namie, kam tau vežti iš čia?“

Keistai jiems nuskambėjo mano atsakymas, kad Lietuvoje bambukai neauga.

Kai papasakojau, kad mūsų šalyje nėra ir liūtų, ir žirafų, tuomet jie su gailesčiu akyse pasiteiravo: „Tai gal bent dramblių yra“?

- Mes filmavome toje Papua Naujosios Gvinėjos pusėje, kuri anksčiau priklausė Didžiajai Britanijai, todėl su daugeliu vietos gyventojų galima susišnekėti angliškai.

- Ar to kalnų kaimelio netoli Gorokos miesto, kur dirbo jūsų kūrybinė grupė, gyventojai vis dar gyvena laisvi ir nepriklausomi nuo civilizacijos gėrybių?

- Civilizacija iki šiol jų nesugadinusi. Jie valgo tai, kas užauga netoli jų pašiūrių arba tiesiog keli žingsniai nuo jų, ten nėra jokių parduotuvių, mokyklų ir kitų panašių įstaigų.

Mus labai nustebino, kad kiaulė tenykščiams žmonėms - toks pats šventas gyvūnas, kaip karvės Indijoje. Kiaules jie vedžioja prisisirišę virvute lyg šunis, kartu su jomis miega, o mažus paršelis moterys žindo, kaip savo vaikus.

Išvykdamas filmuoti, žinojau, kad mūsų aktoriais taps vieno kaimelio gyventojai, todėl paprašiau, kad mano žmona dizainerė Ieva Ševiakovaitė pasiūtų marškinėlių su lietuviška atributika.

Marškinėlių nusivežiau apie septyniasdešimt. Su kolegomis bijodami, kad mūsų „artistai“ dėl jų nesusipeštų, nes visiems kaimelio gyventojams vis tiek būtų neužtekę, paprašėme savo nuožiūra juos išdalinti vietinio šventiko. „Artistai“, gavę marškinėlius, buvo lyg devintame danguje ir džiaugėsi, kad medvilnė švelni, kūnas gali kvėpuoti.

- Kodėl kai kuriems aktoriams išdažėte lūpas raudonai? Gal tai jūsų, kaip operatoriaus, sumanymas?

- (Juokiasi) Mano fantazija - ne tokia laki. Mūsų „artistų“ lūpos ir dantenos nusidažydavo kraujo spalva po to, kai jie užkrimsdavo ten augančių psichotropinių riešutų buai.

Ir tuos riešutus ragauti, ir kanapių suktines rūkyti jie pradėdavo jau nuo penktos ryto. Tokia būsena jiems - visiškai normali.

- Filmo režisieriui ir visai filmavimo grupei padėjo jau seniai Papua Naujojoje Gvinėjoje gyvenantis australas prodiuseris Andrew Johnston. Jis rado tą kaimelį ir prikalbino jo gyventojus vaidinti. Tiesa, ilgai įkalbinėti jų nereikėjo. Jiems visi atvykstantys iš civilizuoto pasaulio - lyg mums koks egzotiškas karnavalo pasirodymas.

- Kaip jūs iki to kaimelio nusigavote? Juk atskridote tik iki Papua Naujosios Gvinėjos sostinės Port Morsbio.

- Sostinėje teko luktelėti dieną, kol sportiniu lėktuvėliu buvome nuskraidinti iki filmavimo vietos.

Tiesa, mus nuolatos saugojo apsaugininkai, nes Port Moresby, kiek teko skaityti prieš kelionę, laikomas vienu pavojingiausių miestų pasaulyje. Ten kiekvieną vakarą nužudomi mažiausiai du žmonės.

Nekaltų žmonių žudynės vyksta dėl mobiliųjų telefonų, automobilių ar kito turto. Kartais būna taip, kad būrys ginkluotų siaubūnų kaip skėriai užpuola, pavyzdžiui, įklimpusį automobilį ir gerai, jei vairuotojui pasiseka pabėgti. Bet dažniausiai pistoletas aukai įkišamas į burną ir egzekucija įvykdoma akimirksniu.

Mano asistentas baigiantis filmavimui papasakojo, kad plėšikai panašiai užmušė jo motiną, tėvą ir brolį.

- Bendraudamas su vietos gyventojais supratau, kad moterys gimdo, kol gali, todėl šeimose - po šešis, devynis ir daugiau vaikų.

Kai aš papasakojau, kad Lietuvoje palikau žmoną ir sūnų, buvau paklaustas, gal esu nesveikas, kad turiu tik vieną vaiką.

- Apie ką jūsų kurtas filmas „Ataraxia“ ir kaip sekėsi paaiškinti vietos „artistams“, ką bei kaip jie turėtų vaidinti?

- Režisieriaus sumanymas buvo, kad pasirinkto kaimelio papuasai iš bambukų sukonstruotų lėktuvą ir kažką panašaus į oro uostą. Šiuos darbus nudirbti jiems padėjo prodiuserio rasti talkininkai.

Lėktuvą maždaug trisdešimties „artistų“ grupė sukonstravo, tačiau jiems nepavyko jo pakelti į orą. Todėl nusivylę jie visi išsiskirstė.

Papua Naujojoje Gvinėjoje buvo nufilmuota paskutinė, penktoji, juostos dalis. Kitos buvo kuriamos Europoje.

Dviem žodžiais filmo siužeto papasakoti neįmanoma, bet, trumpai tariant, režisierius norėjo parodyti, kad skirtinguose pasaulio kraštuose žmonės laimę susikuria ir supranta savaip.

- Ne, nes saulės ir šilumos pasisotinau, ko gero, visam gyvenimui. Bet labai džiaugiuosi, kad pabuvojau toje tolimoje šalyje, nes filmuodamas papuasus supratau, kiek nedaug reikia žmogui, kad jis pasijustų laimingas - nereikia nei dešimt porų batų, nei keliolikos kostiumų, nei prabangių automobilių. Kokie mes visi kvailiai ir daiktų vergai...

Sugrįžęs namo, kurį laiką vaikščiojau avėdamas kažkokius senus batus, be kojinių ir man buvo vis viena, ką kas apie mane pagalvos. Svarbiausia - vidinė laisvė.

Taip pat esu dėkingas likimui už tai, kad Papua Naujoje Gvinėjoje pamačiau papuasų vaikus. Tik dabar suvokiau, kodėl kai kurios pasaulio įžymybės ir turtuoliai važiuoja gelbėti, įsivaikinti ar padėti Afrikos ar kitų vargingų šalių vaikams. Žiūrint informacinius siužetus ar skaitant laikraščius to suprasti neįmanoma.

Reikia pamatyti tų vaikų akis.