Kūrėjai sukasi kaip kas išmano, net jei kurti finansiškai neapsimoka – kaip šiais laikais mokesčių sukaustytoje Lietuvoje.
Antai „bohemiečių” trupei tiesiai šviesiai sakoma: „Nestatykite operų – per brangu.”
Tačiau jie stato – ir valstybę paremia, ir publiką nudžiugina. Ir neketina trauktis.
Sunkmečiu valstybės parama kultūrai drastiškai susitraukė. Pavyzdys – didieji festivaliai.
Neseniai įvykęs Naujojo Baltijos šokio festivalis išsivertė su maždaug 55 procentais mažesne (įskaičiavus išaugusius mokesčius) nei sočiais laikais valstybės subsidija.
O šiandien prasidedantis jau 15-asis Vilniaus festivalis turės apie 80 proc. mažiau valstybės pinigų, palyginti su ikikriziniu laikotarpiu.
Dar blogiau – kai kurie svarbūs darbai, už kuriuos atsakinga pirmiausia valstybė, apskritai įstrigę.
Pavyzdžiui, lietuvių genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejaus metais nesukrapštyta lėšų net jo vaikystės namo Druskininkuose remontui ir menininko laiškų dvitomiui, laukiančiam leidybos jau dešimt metų!
„Valstybė kūrėjams yra skolinga, – neseniai viešajame laiške atgailavo Seimo pirmininkė Irena Degutienė. – Apgailestauju, kad taip yra, tačiau tikiu – padėtį galima keisti.”
Bet ta padėtis užtruko. Nors valdantieji politikai garsiai trimituoja, kad krizė baigėsi, kūrėjai tebesijaučia kaip elgetos.
Menininkams neužtenka valdžios atgailos ar siūlomų apgailėtinų socialinių išmokų.
Jie vis dėlto norėtų pragyventi iš savo profesijos.