Šimtamečio šulinio versmė maitins miestelio ąžuolą

Visus, važiuojančius į Rokiškio rajone esantį Panemunėlį, sutinka vos prieš kelias dienas pastatyta rodyklė: „Kunigo švietėjo J.Katelės kapas“.

„Čia aš girdžiu plakant Jono Katelės širdį“, – taip per pamokslą sakė ir vyskupas J.Kauneckas.

Būtent kunigas J.Katelė prieš šimtą metų ir išgarsino Panemunėlį taip, kad jis nuskambėjo toli už tuomet Rusijos caro valdomos Lietuvos provincijos ribų.

Būtent šio nepamirštamo patrioto vardas lėmė ir tai, kad Panemunėlyje praėjusį savaitgalį dėjosi nepaprasti dalykai. Čia šurmuliavo minios dalyvių, suvažiavo garsūs šalies žmonės, aštuonių liaudies teatrų vaidintojai, o renginiai tiesiog vijo vienas kitą – reikėjo labai pasistengti, kad į visus suspėtum.

J.Katelė prisimintas visuose šventiniuose renginiuose, nes būtent jis buvo raštingumo skleidėjas, pirmojo slapto lietuviško vaidinimo Naujikų kaime 1893 metais įkvėpėjas, Vaižganto bei Maironio apsilankymų Panemunėlyje „kaltininkas“.

J.Katelės šiose apylinkėse išugdyta šviesuolių karta tapo Lietuvos valstybės kūrėjais – iš čia kilęs ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, Rusijos dūmos narys Juozas Kubilius, panemunėliečių tarmę aprašęs Kleopas Jurgelionis.

Bažnyčioje vykusioje mokslinėje konferencijoje kraštietis mokslininkas Bronius Riauba prisiminė, kad jo gimtinėje Salų krašte buvo sakoma: „Panemunėlio mergos nežabalos.“ Tai reiškė, kad jos visos moka rašyti ir skaičiuoti. O tuo metu, anot mokslininko, galiojo ir kitas posakis: „Kas gi kiaules liuobs, jei mergos mokysis.“ Tuo metu siekti išsilavinimo lygybės tarp vyrų ir moterų buvo labai drąsu.

„Važiavau dviračiu iš savo gimtojo kaimo Urlių. Pasiekiau ir Panemunėlį, – pasakojo B.Riauba. – Nugriaudėjo perkūnija, nulipau nuo dviračio ir variausi toliau. Čia sutikau močiutę, toji ir sako: „Tu su akulioriais, matyt, tau sekasi skaičiuot.“

Atsakiau, kad sekasi. „Man irgi sekasi. Pas mus buvo toks šumnas kunigas, tai jis visus skaičiuoti mokė, o manęs kartą paklausė, kiek bus 7 kart 9. Aš jam atsakiau teisingai. Bet kaip tu manai, kodėl jis manęs tik to vieno veiksmo paklausė?“

Maniau, kad jis tiesiog sunkiausio daugybos veiksmo paklausė: „Žinojo, kad jei atsakysit teisingai, tai, vadinasi, mokat ir visa kita.“

B.Riauba priminė, kad, siekdamas padėti mokytis ūkininkams skaičiuoti pinigus ir kitus reikalus spręsti, J.Katelė pats kūrė matematikos ir geometrijos uždavinius, vėliau buvo išleistas vadovėlis su per 500 jo uždavinių.

Panemunėlį kaip fenomenalią šviesuolių parapiją 1907 metais, prieš pat J.Katelės mirtį, išgarsinęs švedų kilmės kultūros tyrinėtojas Mykolas Brenšteinas kleboną pavadino didžiavyriu.

Šį savaitgalį buvo atšvęsta ir J.Katelės 180 metų sukaktis, padėta gėlių ant šventoriuje esančio jo kapo.

Prie buvusios klebonijos, o vėliau – mokyklos iškilo kunigui skirtas koplytstulpis, kurį sukūrė naujesnėje buvusios mokyklos dalyje dirbtuves įkūręs tautodailininkas Vidmantas Zakarka.

Medinę kleboniją įsigijęs rokiškėnas verslininkas Leonardas Šablinskas žadėjo įkurti J.Katelės fondą ir dūlėjančiam 130 metų pastatui suteikti antrą kvėpavimą.

Kai vyskupas pašventino ir bažnyčios šventoriuje pastatytą kryžių bei koplytstulpį, panemunėliečiai juokavo, kad dabar tai jau tikrai bažnyčioje nebebus bombų.

Mat beveik prieš dešimtmetį bažnyčios bokšte buvo aptiktas pavojingas karo metų sprogmuo. Karą mena ir metalinė tvora – zvimbiančios kulkos paliko skyles jos plonuose virbuose.

Sekmadienio rytą visi kėlėsi ir skubėjo į tikrą atrakciją. Prie bažnyčios laukė trys arklių kinkiniai: viena lineika ir du kiek modernesni vežimai.

Būtent tik tokiu transportu, na, dar kiek galingesniais automobiliais buvo galima per molingus arimus, be kelio, nusigauti į atokų, bene už trijų kilometrų esantį Naujikų kaimą, kur klebonijos žemės palivarko klojime 1893 metais buvo slapta suvaidintas pirmasis lietuviškas vaidinimas J.Tumo-Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kasti“.

Pirmajam vaidinimui skirtas ąžuolas buvo pasodintas mažoje dauboje. Šiose vietose augęs kunigo Juozo Matelionio sūnėnas Napo-leonas Matelionis patvirtino, kad pasodinti pataikyta kaip tik ant buvusio šulinio. Visi džiaugėsi, kad tai galbūt geras ženklas – ąžuolui gyvasties teiks po juo almantis šaltinis.

N.Matelionis prisiminė, kad kai jis buvo mažas, prie vieno didelio akmens ateidavęs basas senelis Jakuntavičius. Jis paaiškinęs vaikui, kad taip – nuolat glaustis prie akmens ir jausti protėvių dvasią jį nubaudęs pats Maironis. Už ką skirta tokia bausmė, senelis žadėjęs pasakyti vėliau, bet taip ir nespėjęs. Nesulaukęs žilagalvio vėl ateinančio vaikas suprato, kad jis mirė.

Dar viena dvaro moteriškė pasakojo N.Matelioniui, kad kai čia lankėsi Maironis, ji apžiūrėjo jo lazdą ir skrybėlę: lazda buvusi graži – su išpjaustytomis visokiomis gyvačiukėmis, o skrybėlė – tai paprasta.

Iš sudrebančio N.Matelionio balso buvo galima suprasti, kaip jaudina vyrą praeities prisiminimai.

Dar prieš šventes į Naujikus Panemunėlio kultūros centro vadovei Audronei Šakalienei kelią parodė ir palydėjo panemunėlietis Jonas Bitinas.

Šis kuklus kraštotyrininkas jau gūdžiu sovietmečiu pradėjo rinkti lietuviškas vertybes, melioracijos laikais sugebėjo išsirūpinti ir iš Naujikų palivarko parsigabenti savo kieman klėtelę, kurioje artistai prieš vaidinimus persirengdavo ir grimuodavosi.

Dabar čia – tikras muziejus su vertingais eksponatais.

Apžiūrint senovinių audinių raštų pavyzdžius, tą suprantančioms moterims tiesiog salo širdis. Viena vietinė moteris prisiminė, kad kadaise bjaurus jaunimas bandydavo išvogti ir sudaužyti J.Bitino renkamas molines puodynes.

Vadinamajam šventės štabui tėvų namus visai šalia bažnyčios užleido Violeta Aleknienė, Kupiškio krašto muziejaus direktorė, renkanti ir Panemunėlio bei jos bažnyčios istoriją.

Kai V.Aleknienei kažkas pasakė, jog į jos namus ateina vyskupas, moteris ėmė blaškytis, kad užrakinti „gonkai“, o rakto nėra, vyskupą juk gėda vesti per virtuvę.

Tuomet įvyko stebuklas: J.Kauneckas priėjo prie namo, išsitraukė iš kišenės raktą ir atsirakino „gonkus“. Tik vėliau paaiškėjo, kad raktą jam davė čia įsikūręs klojimo teatrų šventės organizatorius profesorius Petras Bielskis iš Klaipėdos.

Kai Panemunėlio bendruomenės pirmininkė Vilija Skipskienė pasiskundė Rokiškio bažnyčios dekanui Viktorui Cukurui, jog esanti paprasta moteris ir nežinanti, kaip bendrauti su Jo Ekscelencija, šis nusijuokė: „Nueik, paprašyk nupirkti ledų.“

Ir išties, vėliau visi patyrė, kad J.Kauneckas – paprastas ir nuoširdus dvasininkas, galintis pamaloninti kompaniją saldainiais ar šakočiu.

Daugeliui atrodė nuostabu, kad šiaip jau labai užsiėmęs vyskupas Panemunėlyje išbuvo visas tris šventės dienas.

Tik tie, kurie žinojo apie vyskupo silpnybę teatrui, nesistebėjo: juk čia kartu su kitais renginiais persipynė tradicinė šalies klojimo teatrų krivūlė. Žiūrovų visuose spektakliuose buvo sočiai.

Geriausioteatro vardą Panemunėlio šventėje pelnė pagal Vinco Krėvės apsakymus spektaklį „Šiaudinė pastogė“ parodęs žinomas savo tradicijomis Kupiškio rajono Skapiškio teatras, vadovaujamas Vitos Vadoklytės.