Lrytas.lt kalbina Kauno Petrašiūnų parapijos kleboną Vincentą Tamošauską. Jis sako, kad suklupusiems žmonėms reikia suteikti šviesos, kad šie nepasiklystų šio gyvenimo patamsiuose.
***
– Broliai pranciškonai kapucinai labiausiai žinomi dėl šviesios atminties Tėvo Stanislovo. Ši asmenybė įpareigoja. Todėl pirmiausia ir noriu paklausti, kokios mintys aplanko jį prisimenant?
– Lietuvių kapucinų istorijoje turime dvi ryškias asmenybes: misionierių pamokslininką Kazimierą Kudirką ir Tėvą Stanislovą.
Tėvas Stanislovas priėmė mane į vienuolyną. Jo dėka atradau savo vietą Bažnyčioje. O ir sovietmečiu daug žmonių pas jį atrado Dievą, tikėjimą, laisvę nuo priklausomybių. Jis nepiršo jokio požiūrio, o savo oazėje Paberžėje ar Dotnuvoje leido pačiam ieškoti ir surasti savyje tą pasikeitimą. Jis rodė savo gyvenimu, pavyzdžiu krikščioniško gyvenimo žavesį, stilių, senoviškumą ir modernumą.
– Ne paslaptis, kad ir vienuoliai pasiduoda. Kaip išlaikyti tą asketišką gyvenimo būdą jį suderinant su modernumu?
– Pas Tėvą Stanislovą žmonės pajusdavo tą senovinę bažnyčios dvasią, tačiau jis buvo ir itin šiuolaikiškas. Naktimis skaitydavo garsų protestantų teologą Karlą Barthą, analizuodavo Kafką, Nietzsche. Jis matydavo šiuolaikinio gyvenimo aktualijas, o taip pat laikydavosi neformalių pasninkų, naktinių budėjimų.
Visa tai ir traukė pas Tėvą Stanislovą. Taip visiems šiandieniniams krikščionims buvo primenama, kad sveika asketika, gilios studijos turi taurinti ir vystyti tiek dvasinę, tiek fizinę mūsų kultūrą.
– Seime vykusioje konferencijoje „Pasibaigė Lietuvos sveikatos programa: rezultatai ir perspektyvos. Nevyriausybinių organizacijų požiūris“ kalbėjote apie tą dvasinės ir fizinės sveikatos sąveiką bei baisų valdžios ir visuomenės atotrūkį. Kodėl taip atitolome nuo tikrųjų bendražmogiškų vertybių?
– Kai kam ir banaliai nuskambės, bet atitolina nuodėmė. Mes nenorime vien pamokslauti, norime rodyti ir konkrečius gailestingumo darbus.
Šiuos metus mūsų vyskupai paskelbė Dievo gailestingumo metais. Šia proga birželio 11 dieną organizuojame pirmąjį gailestingumo bėgimą – „Bėgu, kad gyventų kiti“. Šis bėgimas Kaune nuo soboro Laisvės alėja iki santakos bus ir tarptautinis renginys. Dalyvaus Izraelio ir kitų šalių atstovai.
Mes bendraujame ir su kaliniais, įvairių priklausomybių kamuojamais žmonėmis, kurie nori keisti savo gyvenimą. Kaune yra įsteigti Gailestingumo namai, kurie atviri visiems. Mes neskirstome žmonių pagal išankstines pažiūras, užimamą vietą visuomenėje, pinigus.
Valstybė nusprendė kapucinams kompensuoti pastatus. Tuos pinigus skiriame būtent šiems Gailestingumo namams puoselėti ir jų veiklai. Galima paklausti, o kam Bažnyčiai reikalingi tokie namai, pinigai? O būtent tam, kad būtų galima juose gailestingumo darbus daryti, socialinę, šviečiamąją veiklą vystyti.
Mes labai džiaugiamės, kai žmonės atgyja, atsiverčia, pasikeičia, išsivaduoja iš priklausomybių, svaigalų. Tokie gailestingumo namai bendromis vienuolių pastangomis steigiami ir Ukrainoje, Latvijoje, Suomijoje.
Kitas didelio jaunimo susidomėjimo sulaukęs kasmetinis renginys – „Dievas yra meilė“, kuris šiais metais birželio 17–19 d. Pažaislyje vyks jau šeštą kartą. Tai renginys, skirtas šiuolaikiškai jaunimo tikėjimo dvasiai formuoti. Kai kas gal įsivaizduoja, kad tikėjimas yra tik senimo reikalas. Tačiau šie renginiai parodo, kad naujomis formomis pateiktas tikėjimas jaunimui yra labai aktualus.
– Tikriausiai jus, kaip vienuolį, nustebino, kai visai neseniai alkoholio pramonė panaudojo vienuolių įvaizdį reklamuojant alkoholį. Tai papiktino visą vienuolijų bendruomenę. Gal vykdant gailestingumo darbus reikėtų ne tik pasekmes likviduoti, o ir atkreipti dėmesį į prevencines priemones, švietimą?
– Atsakydamas į šį klausimą noriu pats paklausti: kiek per šiuos 20 metų Lietuvoje padaugėjo vaistinių, o ar mes tapome sveikesni? Kiek miestuose stebėjimo kamerų pristatyta, o ar tapome saugesni? Gal reikia iš esmės susivokti, kad ne tuo keliu einame. Yra ir pigesnis, ir darnesnis kelias, kuriuo galime eiti, vystyti jį pasimokant iš kitų šalių.
Statistika rodo, kad nuo įvairių priklausomybių kenčiančių žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse vis daugėja. Tai matome ir savo darbe.
Tikrai nebuvo taktiška mūsų įvaizdį leisti panaudoti alkoholio reklamai. Mes viešai ir griežtai pareiškėme, kad tokių dalykų netoleruosime, nes tokiu keliu einant vieni iš Lietuvos paprasčiausiai išsilakstys, o kiti čia vietoje prasigers.
Reikia labai rimtai ir atsakingai pažiūrėti į Lietuvos situaciją ir pasekti tokių kaimyninių šalių, kaip Suomija, Švedija ar Norvegija, pavyzdžiu. Turime suprasti, kad blaivus ir sveikas žmogus yra didelė vertybė. Dirbančių ir išlaikomų žmonių santykis katastrofiškas. Negalime į tai žiūrėti abejingai.