Pirma, menininkas gali pragyventi, parduodamas savo kūrinius. Šiuo atveju jis pasidaro labai panašus į verslininką: kuria produktą ir ieško jam pirkėjo. Kaip ir verslininkas, tokiu atveju jis privalo rūpintis, kad jo produktas būtų paklausus - viena vertus, žiūrėti, kokiam produktui rinkoje yra poreikis, kita vertus, rūpintis tą poreikį sukurti reklama ir panašiomis socialinio poveikio priemonėmis.
Kitaip sakant, menininkas turi tapyti tokius paveikslus ir rašyti tokias knygas, kokių pageidauja pirkėjas, o tuo pačiu įtikinėti savo pirkėją, kad paveikslai ir knygos jam labai reikalingi. Aš asmeniškai nemanau, kad toks gyvenimo ir pragyvenimo būdas yra kuo nors smerktinas, bet dažnam kūrėjui jis atrodo nepriimtinas: jis įpareigoja, kaip mėgstama sakyti, „pataikauti masėms“, be to, tapti viešu asmeniu - dalyti interviu, dažnai rodytis viešumoje, bendrauti su skaitytojais, klausytojais, žiūrovais.
Be to, dažnai pastebima, kad Lietuvos rinka tiesiog per maža, ir tame yra tiesos. „Tikras“ verslininkas, atlikęs rinkos tyrimą ir nustatęs, kad, pavyzdžiui, ryklių mėsa lietuvių skoniui nemiela arba kaina, už kurią ją įmanoma importuoti (t.y., sumokėti ryklių medžiotojams, mėsos perdirbėjams, padengti šaldymo arba konservavimo ir transportavimo išlaidas), yra įkandama tik labai nedidelei žmonių daliai, tiesiog nesiimtų jos importuoti ir verčiau sėkmingai prekiautų menkėmis ir lašišomis. Taigi, ir menininkas, nustatęs, kad jo kūrybai rinka per maža, arba privalo ieškoti kito pajamų šaltinio, arba keisti kūrybą.
Yra viena išlyga: visiems menininkams, išskyrus rašytojus, kuriems trukdo kalbos barjeras, niekas nedraudžia pasiieškoti didesnių rinkų ne Lietuvoje. Tam, tiesa, taip pat reikalingi greičiau verslo ir vadybos, o ne kūrybiniai įgūdžiai. Tačiau turime ne vieną pavyzdį, kaip lietuviai sėkmingai pardavinėja paveikslus užsienio aukcionuose arba dainuoja garsiausiose pasaulio operose.
Kitas būdas pragyventi iš bet ko, įskaitant kūrybą - susirasti investuotoją. Pavyzdžiui, didelės farmacijos įmonės daug metų remia mokslininkų tyrimus, sumokėdamos už daugybę nepavykusių bandymų, kol galiausiai sukuriami vieni, bet tikrai veiksmingi vaistai. Kultūroje tokie investuotojai paprastai vadinami mecenatais.
Investuojantys į verslą žmonės ar įmonės paprastai tikisi investuotus pinigus atgauti, o gal net uždirbti, tačiau investicijos nėra paskolos, kitaip sakant, investuotojas dalijasi ir rizika, vadinasi, jis turi tikėti ir pasitikėti idėja, į kurią investuoja. Kultūros mecenatas iš jos uždirbti pinigų gal ir nesitiki, tačiau tai nereiškia, kad jis neturi teisės tikėtis kitokios grąžos. Dideliems renginiams parama dažnai skiriama, tikintis pasireklamuoti. Bet net jei nesitikima nė tiek, vis tiek remiamos tokios idėjos ir kūriniai, kurie mecenatui atrodo vertingi. Kitaip sakant, remiamas menininkas taip pat privalo, na, jei ne pataikauti, tai bent natūraliai atitikti mecenato skonį.
Vienas iš galimų labai stambių mecenatų yra valstybė. Bent Lietuvoje ir tose šalyse, kur kultūrai skiriama valstybės parama. Ar tai tikrai gerai ir reikalinga - galima ginčytis, dažnai minimas JAV pavyzdys (žinoma, tai ypatingai didelė rinka, todėl palyginimas ne visai sąžiningas), kur nėra Kultūros ministerijos, nes parama kultūrai nuolat ir dideliais kiekiais skiriama privačiai.
Nesiūlau panaikinti Kultūros ministeriją ir visą valstybės paramą Lietuvoje, bet verta susimąstyti, ar nebūtume labiau linkę asmeniškai prisiimti atsakomybės už kultūros gyvenimą, jei nemanytume, kad ja ir be mūsų stebuklingai ims ir pasirūpins kažkokia anoniminė „valstybė“, su kuria mes, žinoma, neturime nieko bendro, nes ji - tik „valdžiažmogių“ reikalas.
Tad p. Asta ir jos bendraminčiai mano, kad valstybė menininkais nesirūpina. 2010 m. Lietuvos biudžete (https://www.finmin.lt/web/finmin/2010biudzpatob) „Poilsiui, kultūrai ir religijai“ skiriama 515 mln. litų.
Tai pusantro karto daugiau negu aplinkosaugai ir maždaug 20 mln. daugiau, negu žemės ūkio programoms. Tokia suma prilygsta 10 300 vidutinių atlyginimų su visais mokesčiais. Taigi, valstybė pernai buvo pasirengusi visiškai išlaikyti 10 300 menininkų ir kultūros darbuotojų, net jei šie neturėtų nė cento kitų pajamų.
Dar truputis apytikslės aritmetikos: Lietuvos dailininkų sąjunga 2008 m. turėjo 1310 narių, Rašytojų sąjunga turi 350 narių, panašiai ir Fotomenininkų sąjunga, Kinematografininkų sąjunga nurodo dailų skaičių 222.
Todėl neteisinga sakyti, kad kultūrai ir menui neskiriama lėšų. Problema aiškiai glūdi kažkur kitur.
Mano nuomone, didžiausia problema yra tai, kad dažnai ir patys kultūros politikos kūrėjai bei vykdytojai, ir didelė dalis menininkų painioja paramą kultūrai ir paramą menininkams. Žmonėmis, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neįstengia finansiškai apsirūpinti savo jėgomis, Lietuvoje ir kitose panašios sandaros valstybėse rūpinasi “Sodra”. Ji, žinia, turi savų problemų, apie kurias čia ne vieta kalbėti, bet ji pagrįsta principu, kad visi pajėgieji „susimeta“ tam, kad išlaikytų nepajėgiuosius.
Tad Kultūros ministerijos ir kultūros politikos apskritai paskirtis - ne rūpintis, kad menininkai turėtų ką valgyti, o būti mecenatu: meno ir kultūros kūrinių užsakovu, kuris žino, kokių kūrinių jam reikia ir kodėl. Neturiu galimybių per daug išsiplėsti, tad tik trumpai padarysiu išlygą, kad to nederėtų suprasti siaura ekonomine prasme - valstybei ar, tiksliau, visuomenei svarbu didinti ne vien ekonominį turtą ir galimybes.
Tačiau tai, kad šiandien taip sunku pasakyti, kam reikalingas menas, rodo tam tikrą mūsų mentaliteto problemą, kuri yra daug didesnė už paramos dalybas kiekvienam konkrečiam renginiui ar „projektui“. Kol valstybė (kaip, beje, ir dažnas atskiras jos pilietis) pati nežino, kam menas jai reikalingas, bet neapibrėžtai nujaučia, kad visai išnaikinti meną vis dėlto būtų kažkaip negražu, ji, nesugalvodama kitos išeities, ima rūpintis menininkais.
Tuomet menininkų ir kultūros darbuotojų sluoksniuose nejučia nusistovi požiūris, kad vertingas ir valstybei reikalingas yra (arba yra nepakankamai, bet tikrai turėtų būti) pats menininkas, „išskirtinė“, „kūrybinga“ asmenybė, nepriklausomai nuo to, ar jis kuria ką nors vertingo ir įdomaus, o jei kuria, tai ar dabar.
Bet yra dar trečias būdas menininkui pragyventi: būti pačiam savo mecenatu. Tai reiškia turėti kitą pajamų šaltinį - darbą, už kurį gaunama alga, investicijų ar santaupų, galų gale, minėtąją uošvę. Tokio pragyvenimo būdo trūkumas - tai, kad kūrybai lieka daug mažiau laiko ir jėgų. Tačiau jis turi du didelius privalumus, dėl kurių man asmeniškai atrodo pati geriausia išeitis. Pirma, jis vienintelis suteikia tikrą kūrybos laisvę, galimybę parašyti savo svajonių romaną ar nutapyti savo svajonių panoramą ir tik po to galvoti, ar kūrinys galėtų būti įdomus kam nors kitam. O tai - didžiausias kūrėjo malonumas.
Antrasis privalumas dar svarbesnis: aš esu giliai įsitikinęs, kad išmanyti ir mylėti daugiau negu vieną profesiją ar užsiėmimą yra labai sveika bet kuriam žmogui, o menininkui tai dar ir teikia patirties, be kurios jo kūriniams stigtų aktualumo ir atvirumo.
Franzas Kafka, dantis sukandęs ir tėvo verčiamas, tapo teisininku, bet ar neteisininkas būtų galėjęs parašyti „Procesą“? Williamas Goldingas, priešingai, net ir gavęs Nobelio literatūros premiją, bent pasak kai kurių šaltinių, visada prisistatydavo „mokytoju ir rašytoju“, būtent tokia tvarka. Ir „Musių valdovas“ aiškiai parašytas žmogaus, kuris nuolat darbuojasi su vaikų grupėmis ir įdėmiai stebi jų tarpusavio santykius.
Kita vertus, pernai perskaičiau vieno šiuolaikinių menų festivalio renginių aprašymus, ir man taip atsibodo tai, kad juose nuolat „nagrinėjama menininko drama“ ir „analizuojama kūrybos prigimtis“, jog nė į vieną renginį taip ir nepanorėjau nueiti.
Aš manau, kad visi šie pragyvenimo būdai yra visiškai lygiaverčiai. Jeigu žmogus pragyvena iš sąžiningo darbo ir tarnauja kitiems, jam nieko negalima prikišti. Tačiau taip pat manau, kad labai didelė menininkų problema yra nenoras tarnauti kitiems.
Iš esmės tai - XIX a. užgimusi „menas menui“ teorija, dabar jau taip įsigalėjusi, kad nė jos pavadinimo kartais neprisimename, bet vis tiek ja vadovaujamės. Ji turi įvairių pavidalų ir variacijų, bet iš esmės teigia, kad menas yra toks visiškai laisvas, jog ieškoti jame prasmės ar, juo baisiau, funkcijos, paskirties yra gryniausias nusikaltimas.
Norint laikytis tokios teorijos, tenka susitaikyti ir su tuo, kad toks menas bus niekam nereikalingas. Vadinasi, niekas nieko už jį neduos. O jei tokios teorijos nesilaikome (ir tikrai žinau menininkų, kurie jos nesilaiko), turime menininkus laikyti visuomenės tarnais lygiai tokia pat prasme, kaip gydytojai tarnauja pacientams, mokytojai - moksleiviams, o politikai - valstybei.