Spektaklyje vaizduojami sutrikę vaikai, gyvenantys visai ne mokymosi nuotaikomis. Jie turi svarbesnių rūpesčių: pirmoji, nelaiminga meilė, draugų netektis, vienatvė. Iš esmės spektaklis galėtų būti skirtas net ne paaugliams, bet suaugusiems - tėvams, mokytojams. Suaugusieji kartais net nepagalvoja, kokius brandžius ir skaudžius išgyvenimus savo širdelėje nešiojasi pats didžiausias mokyklos neklaužada. Jie kiekvieną rytą jį pasitinka tik su sau aktualiais, tačiau beprasmiais kaltinamaisiais klausimais, įnešdami į jo jau ir taip sumišusį pasaulį dar daugiau neigiamų emocijų.
Paauglystė – pereinamasis laikotarpis, vaiko virtimas suaugusiuoju. Paauglio gyvenimas keičiasi dar greičiau, nei metų laikai. Jis blaškosi ir nėra apsisprendęs, kokiose situacijose jam derėtų elgtis kaip vaikui, o kada jau būti suaugusiuoju. Kaip bebūtų, šios ligos, vadinamos paauglyste, metu išgyvenami jausmai patys tyriausi gal net stipriausi.