Tačiau kai Seimas parodė, jog jam kvepia ir prisidirbęs buvęs sostinės vicemeras E.Lementauskas, staiga atsibudo vadinamieji kovotojai su korupcija.
Šis kovotojų būrys pateikė Statuto pataisas, numatančias, kad Seimo sutikimo patraukti parlamentarą baudžiamojon atsakomybėn nereikia, jei jis teisiamas už nusikaltimus, padarytus dar iki jam tampant tautos išrinktuoju.
Seimo sutikimo nereikėtų ir tuo atveju, jei politikas pats atsisako neliečiamybės.
Tai paskelbę pataisų autoriai surengė savireklamos fanfarų koncertą ir žemai nusilenkė sužavėtai publikai.
Tačiau šventę sugadino Teisės departamentas, kuris pateikė išvadą dėl šių pataisų. Teisininkai Seimo išminčiams priminė, kad parlamentaro neliečiamybė griežtai įtvirtinta ne kur kitur, o Konstitucijoje.
Be to, neliečiamybė – ne kokia nors „privilegija” ar „anachronizmas”, o būtinas saugiklis tautos išrinktajam nuo galimo politinio persekiojimo.
Taigi Seimas neliečiamybę savo atstovui turi palikti tiktai tuo atveju, jeigu byloje mato aiškių politinio susidorojimo ar persekiojimo požymių, o ne kaip visais šios kadencijos atvejais – „netyčia” ar „šiaip sau”.
Negana to, parlamento teisininkai nurodė, kad jei būtų pradėtos taikyti išimtys vienai Seimo narių grupei, nežinioje pakibtų kitų valdžios šakų atstovų, kurie irgi turi minėtą saugiklį, – premjero, ministrų, teisėjų statusas.
Kitaip tariant, šios problemos formaliu ir populistiniu įstatymų karpymu arba lopymu neišspręsi.
Bet tokios teisininkų išvados vargu ar labai nuliūdins pataisų autorius. Juk patį svarbiausią darbą jie jau padarė – nemokamai pasireklamavo ant Seimo reitingo griuvėsių.