– Kuo liaudiškas giedojimas gali sudominti jaunimą? Ką unikalaus pasiūlyti?
– Liaudies giesmės nuo seno buvo giedamos meldžiantis už mirusį. Beje, tik Lietuvoje ir Lenkijoje yra tas apsėdų arba būdynių paprotys, kai palydėti žmogų susirinkę artimieji, kaimynai visus vakarus (o senovėje – ir naktis) medžiasi giedodami. Kitose tautose tokio papročio nėra. Vadinasi, tai unikalu. Bet ar gali toks giedojimas dominti jaunimą? Tik tada, kai nelaimė paliečia labai asmeniškai, ne vienas pajunta, kad štai yra tarsi kažkokia pagalba, gal mirusiam, o gal ir gyviesiems. Nes giesmės ramina, nuteikia viltingai, šiek tiek prablaško tamsą. Taigi žmonės, taip pat ir jaunimas, tokiomis liūdnomis progomis turi galimybę pajusti šios maldos prasmę ir unikalumą.
Tačiau liaudies giesmė tinka ne vien šermeniniam giedojimui. Tenka pagiedoti ir Mišiose, ir susitaikymo pamaldose, ir įvairiuose susikaupimo vakaruose. Rengiame progines Advento, Gavėnios, Kalėdų ar Vėlinių valandėles, popietes, vakarus, kurių metu pasakojame apie tai, kaip šiuos laikotarpius išgyvendavo, kaip švęsdavo mūsų seneliai ir protėviai. Giedame tam laikotarpiui tinkamas giesmes. Antai pastaruoju metu Advento ir Gavėnios popietes surengėme Vilniaus Žemynos gimnazijoje ir Sietyno mokykloje. Visiems buvo išdalinti giesmių žodžiai. Ir buvo nuostabu, nes visi moksleiviai giedojo kartu su mumis! Taip galim jauniems žmonėms parodyti to mūsų paveldo – giedojimo tradicijų – gelmę ir vertę.
Yra daug nuostabaus jaunimo, ypač tikinčio. Tačiau dažnai jie būna jau tarsi atitrūkę nuo savo šaknų. Juos traukia užsienio mados, anglų kalba ir “spiričuelai”. Visa tai nebūtų peiktina, jeigu šiuolaikiniame pasaulyje išsaugotume ir savo unikalumą, jeigu išliktume savimi, jeigu didžiuotumėmes tuo, kas mus skiria iš kitų. O tai įmanoma tik vertinant ir branginant savo šaknis, savo kultūrą, kurios dalis yra ir senasis liaudiškasis giedojimas. Beje, atsakomybę už tai, kad jaunimas domėtųsi savo šaknimis ir didžiuotųsi savo paveldu, turi jausti ir tėvai.
– Kokia liaudiško giedojimo ateitis? Bus ar nebus šios tradicijos tęsėjų?
– Užsienio kultūros visada būna šiokia tokia grėsmė mūsų identitetui. Antai lietuvių kalba – sovietiniai laikais knibždėte knibždėjo rusicizmų, dabar joje pilna anglizmų. Tačiau tai nereiškia, kad kalba išnyks, kol bus jos saugotojų ir puoselėtojų. Tas pats ir su liaudiškąja giesme. Kol bus žmonių, perduodančių iš kartos į kartą šias unikalias melodijas ir giedojimo tradicijas, tol ji neišnyks. O ar bus žmonių? Naudodamasi proga ir norėčiau pakviesti prisijungti prie mūsų liaudiškojo giedojimo sambūrio. Ateikit ir pajauski, prisilieskit ir pamilkit. O juk jau šv. Augustinas sakė: „Kas gieda – dvigubai meldžiasi“.
– Savaitgalį Vilniuje nuaidėjo festivalis „Skamba skamba kankliai“. Kaip vertinate šį renginį? Ar tai geras būdas puoselėti liaudiškas tradicijas?
– Nuostabus, gaivinantis renginys, į kurį visada traukia nueiti. Dabar niekada nepraleidžiu sekmadieniais rengiamų giesmių valandų. Kažkada teko lankyti liaudies dainų klubą, kuris šiuo metu vadinasi „Raskila“, o sovietiniais laikais turėjęs keisti pavadinimus ir rinkimosi vietas dėl tuometinės valdžios persekiojimų. Taigi teko ir dainuoti, ir šokti, ir Saulėgrąžos šventes švęsti. Šiame klube ir kilo mintis giedoti, jo pagrindu ir susibūrė pirmieji giedotojai. Mūsų giesmė tarsi „išsirito“ iš dainos. Beje, liaudiškų giesmių tekstai dažniausiai būdavo kuriami kunigų, vienuolių, o melodijos – liaudies, ir kartais galima atrasti panašumų su liaudies dainomis.
– Kuo skiriasi dainavimas ir giedojimas?
– Giesmė yra kreipimasis į Dievą, tai yra malda. Labai nedaugelis kalbų turi skirtingus žodžius dainavimui ir giedojimui apibūdinti ir atskirti. Daugelyje šalių visiems atvejams tėra vienas žodis - „daina“.
– Giedojimas priklauso nuo tikėjimo?
– Kadangi giedojimas yra malda, tai ir giedoti turėtų žmonės, turintys intenciją kreiptis į Dievą. Netikinčio žmogaus lūpose (beje, taip irgi pasitaiko) giesmė kažko stokoja... Gal dvasios? Sunku apibūdinti. Tai labai subtilu. Vis dėlto giesmė turi kilti iš tikinčios širdies.
Kita vertus, giesmė ir veda į tikėjimą. Ir mūsų grupėje buvo žmonių, kurie atėjo neypatingai pamaldūs, tačiau per giesmę Dievas juos brandino ir vedė.
– Papasakokite, kaip susikūrė Maldos ir liaudiško giedojimo grupė „Karunka“?
– Susibūrėme 1986 metais, tais laikais, kai žmonės bijodavo prisipažinti, kad tiki Dievą. Norėjome pasimokyti giedoti, kad su giesme ir malda galėtume į amžinybę palydėti savo išeinančius artimuosius. Nes anais laikais į neviltį varydavo laidotuvių dūdų orkestrai ir sovietų prievarta brukama pasaulėžiūra, kad nėra nei Dievo, nei sielos, nei amžinojo gyvenimo. Taigi viskas prasidėjo nuo šermeninių giesmių. Rinkdavomės kartą per savaitę vis kitame bute, „mėtėme pėdas“, kad nesusektų saugumas. Bet vis vien susekė – archyvuose yra užfiksuota.
Tačiau netrukus prasidėjo ir atgimimas, tad galėjome drąsiau pakelti galvas ir jau netgi prašytis, kad mus kur nors priimtų repeticijoms. Į Šv. Mikalojaus bažnyčią buvo įsileidęs tuometinis klebonas, dabar vyskupas Juozas Tunaitis. Vėliau kurį laiką rinkomės Kurijoje, dar vėliau – Arkikatedros varpinėje, mūsų narės Alės Počiulpaitės namuose, o pastaruoju metu esame apsistoję Sąjūdžio būstinėje.
– Kaip tiksliai derėtų jus vadinti, kiek žmonių buriasi į kolektyvą? Ką veikiate kartu?
– Kartais mus vadina ansambliu, bet iš tikrųjų esame tik grupė maldininkų, kuriems patinka melstis būtent tuo būdu – liaudiškąja giesme. Narių turime nuo 30 iki 50. Dalyvavimas laisvas. Kada kas gali, turi galimybės ar noro. Tai yra tarsi sambūris žmonių, puoselėjančių liaudiškąjį giedojimą. Kiekvienas trečiadienis yra ne tik repeticija, bet pirmiausia – maldų vakaras. Suėję sunešame visas savo intencijas, visus prašymus, padėkas ir rūpesčius. Ir už juos giedame.
– Kokias giesmes ir kur dažniausiai giedate?
– Išmokome daugybę šermeninių giesmių, Jėzaus vardo rožinį už mirusius, Žemaičių Kalvarijos kalnus. Už giedojimą šermenyse atlygio neimame. Kad ir šiame sumaterialėjusiame pasaulyje būtų daroma gerų darbų tiesiog dovanai. Kaip Viešpats mums viską teikia dovanai. Nors, žinoma, nepajėgtume apgiedoti visų, kas tik kreipiasi. Tenka apsiriboti draugų, pažįstamu ratu.
Mokėmės ir ne šermeninių giesmių, Graudžių verksmų, Šv. Mergelės Marijos valandų, Švč. Mergelės Marijos rožinio. Melodijas užrašinėjome iš senųjų liaudies giedorių įvairiose Lietuvos vietose, rengėme ekspedicijas.
Viešpats toliau augino mus žingsnis po žingsnio ir davė mums daugiau darbų – ne vien šermenyse giedoti. Mus ėmė kviesti pagiedoti Mišiose, atlaiduose, kryžių šventinimo apeigose, dvasinio išgydymo pamaldose, leidinių pristatymuose, įvairiuose minėjimuose. Kaip minėjau, esame parengę Advento, Gavėnios, Vėlinių programas, kurias vis atnaujiname ir su kuriomis lankėmės Alantoje, Alytuje, Birštone, Kaune, Paluknyje, Raseiniuose, Taujėnuose, Vilniaus parapijose ir mokyklose, senelių globos namuose, sanatorijose.
Jau 20 metų kaip gyvuoja mūsų tradicija Didijį Penktadienį po Kryžiaus pagerbimo pamaldų giedoti Žemaičių Kalvarijos kalnus. Anksčiau juos giedojome Šv. Mikalojaus bažnyčioje, vėliau kelis kartus Arkikatedroje, pastaruoju metu – Šv. Jonų bažnyčioje. Čia visada mūsų laukiama ir Advento bei Gavėnios susitaikymo pamaldose, čia švenčiame ir visus savo jubiliejus.
– Neseniai šventėte 25-uosius grupės gyvavimo metus. Kaip paminėjote jubiliejų, kaip šventėte šia proga?
Šis 25-metis irgi pažymėtas Šv. Jonų bažnyčioje. Iškilmingas šventąsias Mišias aukojo penki kunigai, mūsų draugai. Iškilmingoje procesijoje nešėme 25 degančias žvakes, kurias išrikiavome priešais altorių. Kaip atnašą nešėme vainiką su 25 rožėmis, dėkodami Dievui už kiekvieną rožę – kiekvienus metus, kuriuos Jis mums dovanojo, už tuos darbus, kuriems įkvėpė.
Antroji minėjimo dalis vyko Vilniaus universiteto K. Sirvydo kiemelyje. Dėkojome vieni kitiems už darbus, paramą, drauge su svečiais giedojome, dainavome, ėjome ratelius.
Jubiliejaus proga išleidome kompaktinę plokštelę „Aukštyn širdis“, bei lankstinuką „Karunkos“ žingsniai“, kur pabandėme suskaičiuoti savo darbus. Bet surašėme tik pagrindinius, neįmanoma visų suskaičiuoti. Visa patikime dangiškajam Skaičiuotojui, dėkodami už kiekvieną akimirką, kuria galėjome kažkam pasitarnauti, kažką paguosti ir skelbti Gerąją Naujieną.
Savo 25-erių metų gyvavimo patirtimi liudijame, kad senoji liaudies giesmė puikiai dera šiuolaikiniame pasaulyje palydint mirusį, švenčiant Šv, Mišių liturgiją, įvairias kitas religines šventes. Kad ji suburia žmones, ramina širdis, džiugina dvasią ir vilioja į dangų.