Kyla toks įspūdis, jog niekur kitur, išskyrus nebent JAV, su tokiu užsidegimu nelaukiama prezidentinio gražbylystės turo, kartais siejamo net su esminio atsinaujinimo, naujų strategijų apreiškimo viltimis arba išankstinės nevilties paliudijimu, jog galima pagalvoti, kad esame nepaprastai politiškai užsiangažavusi tauta, skrupulingai sekanti ir konvulsingai reaguojanti į visas politikos pasaulio pulsacijos atmainas.
Kita vertus, neatmestina galimybė, jog yra kaip tik priešingai - mums reikalingi tokie įvykiai kaip blaškantys apsnūdusio užutekio nuobodulį, kai skaitytojai turės ką skaityti, klausytojai – klausyti, o komentatoriai nepraleis progos pakomentuoti. Kai tokiame užutekyje lydeka pliaukšteli uodega, smulkesnės žuvytės nusprendžia: „Įvykis“.
JAV, be visa ko, persiėmusios kovos su tarptautiniu terorizmu flagmano misija, prezidento metinis pranešimas garsiai nuaidi per visą pasaulį.
Žinoma, mūsų užutekis nėra atskirtas nuo globalaus pasaulio, tarkime, yra globalaus pasaulio užutekis. Kita vertus, kaip atrodo, būtent globalizacijos sukeltos pasekmės tampa didžiausiu iššūkiu tolesnei šalies raidai.
Pastarieji metai išryškino, jog paūmėjus emigracijos srautams ir toliau blogėjant demografinei šalies padėčiai, neužteks ramiu tonu pakalbėti apie kultūrinio savitumo išsaugojimą, bet jau reikia skalambyti pavojaus varpais apskritai dėl tauto išlikimo galimybės.
Egzistencinį išlikimo klausimą didesniu ar mažesniu laipsniu kelia taip pat Rusijos užmojai apsupti Lietuvą AE žiedu, užmojai, kuriuos galima prilyginti pasirengimui užpulti arba net prasidėjusiam užpuolimui. Štai, pavyzdžiui, mane ypač gąsdina paaiškinimai apie planuojamų šalia Lietuvos statyti AE reaktorių eksperimentinį pobūdį, nes Rusijoje žodis „eksperimentas“, kaip atrodo, yra žodžio „katastrofa“ sinonimas. Tai ypač akivaizdu prisimenant išplėtoto šioje šalyje iki kraštutinės ribos socialinio eksperimento pasekmes.
Ar gali prezidentė pasiūlyti radikalių sprendimų, vienu mostu viską išgelbėsiantį planą? Žinomą, ne. Kita vertus, neabejotinai bus kalbam apie Vyriausybės nesugebėjimą realizuoti kažkokias genialias, suprask, Prezidentūros apreikštas įžvalgas.
Nusistovėjusi prezidentinių pranešimų inercija, regis, pareikalaus iš dalies pagirti, o iš dalies papeikti Vyriausybės veiklą, nerizikuojant labai suerzinti A.Kubiliaus, tačiau drauge nepraleidžiant progos parodyti tai, kas čia yra padėties šeimininkas, ką reiškia čirvų karalienė prieš kryžių bartuką. Bartukui vis tik privalu būti išbartam.
Kita vertus, net jeigu tokį pranešimą suprasime kaip retorikos pratybas, verta būti dėmesingais. Dėl tokio pranešimo, reikia manyti, pluša visas Prezidentūros kolektyvas, taigi jo kokybė atspindi intelektinį prezidentės artimiausios aplinkos lygį, kultūrinio išprusimo terpės ar net skonio raiškos ypatybes. Svarbu, jog valstybinio lygio ritualai ar net grynoji simuliacija turėtų užtikrintai gerą kokybę, būtų meistriškai sukurpti artefaktai. Vien simuliakro išvaizda gali sukelti estetinį (ir ne tik) tautos pasigėrėjimo ar pasidygėjimo jausmą.
Kaip atrodo, tokio tipo pranešimuose ne mažiau svarbu už tai, kas pasakyta, yra tai, kas buvo nutylėta, iškelta už skliaustelių. Drįsčiau pranašauti, jog šįmečiame pranešime prezidentė neakcentuos laimėjimų, bet didesnį dėmesį skirs problemų aptarimui.
Tai spėti man leidžia pastebėjimas, jog pastarosiomis dienomis D.Grybauskaitė jau įvardijo sferas, kuriuose esą lydėjo didžiausia sėkmė. Nurodomos trys tokios sritys – pasiekimai gynybos politikoje, energetikos sektoriuje ir teisėkūroje. Galima manyti, jog prieš pranešimą forsuotai priminusi apie laimėjimus pačiame pranešime tekste prezidentė iš kuklumo nesikartos, tokiu būdu kukliai nutylėdama kaip tik tas veiklos sritis, dėl kurių sėkmingos plėtotės interpretatoriai dažniausiai kaip tik ir turi diametraliai priešingą nuomonę nei prezidentė.
Pakankamai išmintinga, nes iš tiesų niekur nėra pasakyta, jog prezidentės pranešimas privalėtų įžiebti diskusijas, užaštrinti nuomonių įvairovę. Ne tas žanras!