Šeimininkas susigundė Vokietijos vyriausybės dovana – 2000 eurų – ir iškeitė mane į naujintelį kompaktišką hečbeką. O manęs laukia kelionė į automobilių kapines.
Išdidžiai su dar septyniais likimo draugais užsirioglinu ant katafalko.
Labai jau ilga ta paskutinė kelionė per naktį.
O rytą mane nuprausia, pakvepina ir dar išradingas mechanikas atjaunina perpus – mano ridos liko vos 150 000 kilometrų.
Maloni paskutinė kelionė. Čia niekas nekalba vokiškai, bet šią kalbą savo namuose esu girdėjęs ne kartą. Jie rodo į mane ir sako: „Ideali būklė.”
Aplink sukiojasi daug rytietiškos išvaizdos žmonių, bet į mane nežiūri, tik baksnoja į gerokai jaunesnius kolegas. Sako, tokių senių jiems nereikia – dideli muitai.
Senų automobilių kapines ir savo poilsį įsivaizdavau truputį kitaip. Nemaniau, kad turėsiu iškęsti dar šešias pakabos, variklio ir kėbulo operacijas, o nepažįstamos šalies keliais nuriedėti dar tiek pat, kiek jau nuriedėjau.
Bet man patinka. Mano kolegų šioje šalyje, kur keliai visai neprasti, kone 1,7 milijono.
Yra jaunesnių, yra vyresnių, bet vidutinis amžius – solidus. Jaunėlių – vos vienas kitas. Jei iš tiesų Europoje egzistuoja nusenusių automobilių rojus, jis čia – Lietuvoje.
P.S. Lietuvoje įregistruota per 1,7 mln. automobilių, kuriems vidutiniškai 14,6 metų.
2009 metais 1000 Lietuvos gyventojų teko 506 automobiliai, o Europos Sąjungos vidurkis – 473.