Tokie nuogąstavimai sklando visuomenėje, ypač bent kiek susijusioje su žemės ūkiu – tarp ūkininkų, Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos (LVA) profesorių, žemės ūkio mokyklų dėstytojų. Jiems, o ir šiaip neabejingam žmogui, skaudu stebėti, kaip kasmet katastrofiškai mažėja žemdirbiškas profesijas pasirenkančių jaunuolių.
„Stojimas į agronomo specialybę sumažėjo 119 kartų“, – su apmaudu pastebi LVA profesorius emeritas Česlovas Jukna ir be užuolankų nurodo kaltininką – Švietimo ir mokslo ministeriją su jos krepšelių sistema, užkertančia kelią kaimo jaunimui įsigyti šią ar kitą aukštos kvalifikacijos žemdirbišką specialybę.
O į ką išvirto žemės ūkio mokyklos? Į ką tik nori – į prekybininkų, verslininkų, sekretorių, kompiuterininkų ugdymo įstaigas. Vos viena kita vadinasi senoviškai – žemės ūkio mokykla – ir rengia nuo šio pavadinimo prasmės nenutolusius specialistus.
Pašnekovų klausiame: „Ar nevertėtų žemės ūkio mokymą ir mokslą grąžinti Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) priklausomybėn. Tai galbūt padėtų geriau spręsti žemės ūkio specialistų rengimo bei apskritai padėties žemės ūkyje, kokybiškų maisto produktų gamybos, žemės ūkio mokslo atotrūkio nuo praktikos problemas.
Kaltinant Švietimo ir mokslo ministeriją žemės ūkio specialistų rengimo žlugdymu teigiama, jog joje nėra žmonių, kurie išmanytų situaciją žemės ūkyje, kuriems rūpėtų visuomenės aprūpinimo kokybišku maistu problema, juolab šalies ekonominė gerovė.
Žemės ūkio mokymo įstaigos Švietimo ir mokslo ministerijos žinion perduotos 2000 m liepos 1 d., atitinkamą aktą pasirašius tuometiniams ministrams: žemės ūkio – Edvardui Makeliui, švietimo ir mokslo – Kornelijui Plateliui. Prieš tai vykusiame Vyriausybės posėdyje E. Makelis vienintelis priešinosi tokiam sprendimui.
Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys: „Tikrai nereikia į fragmentus draskyti visumos, t.y. vientisos švietimo ir mokslo sistemos. Per mažai tarpusavyje bendradarbiauja Žemės ūkio bei Švietimo ir mokslo ministerijos, Žemės ūkio rūmai, Lietuvos mokslo taryba. Štai kur visa problema!“
LŽŪU rektorius prof. dr. Antanas Maziliauskas: „Naudingiau būtų, jei žemės ūkio mokymą ir mokslą kuruotų Žemės ūkio ministerija: būdama jautresnė, nes yra arčiau su žemės ūkiu susijusio gyvenimo, jo poreikių, galėtų geriau patarti Vyriausybei. Akivaizdu, kad artimiausioje ateityje šalyje gali trūkti įvairių žemės ūkio sričių specialistų. Vadinamieji krepšeliai iškreipė profesijų pasirinkimą – jaunuoliai renkasi tas, kurias paprasčiau įgyti. Jei žemės ūkio mokymą kuruotų ŽŪM, ji, geriau jausdama žemės ūkio specialistų poreikius ir būdama suinteresuota, kad jų netrūktų, galėtų aprobuoti atitinkamus dokumentus Seimo Kaimo reikalų bei Švietimo, mokslo ir kultūros komitetams, Švietimo ir mokslo ministerijai.
Sprendžiant problemą, kai dėl krepšelių sistemos kaimo jaunuoliai nepatenka į valstybės finansuojamų žemdirbiškų studijų vietas, įsteigtinos tikslinės stipendijos ūkininkų, kitų kaimo gyventojų vaikams.“
Žemės ūkio ministerijos vyriausioji patarėja Virginija Žoštautienė: „Nebuvo blogai, kai žemės ūkio mokymas, mokslas priklausė Žemės ūkio ministerijai, kita vertus, gal ir gerai, kad, gyvenimui einant į priekį – keičiantis situacijai kaime, kai tiek daug žemės ūkio specialistų jau nereikia, – šalies bendroji mokslo politika atiteko Švietimo ir mokslo ministerijai. Tik gaila, kad, sprendžiant svarbius šaliai klausimus, neįsiklausoma į ŽŪM nuomonę. Griūva žemės ūkio specialistų rengimas! Švietimo ir mokslo ministerija turi parengti tikslinio finansavimo tvarką, atveriančią galimybę įsigyti ir žemdirbiškąsias specialybes. Kodėl šia tvarka gali pasinaudoti tik būsimieji pedagogai, kultūros darbuotojai?!
Kažin ar kvalifikuotų žemės ūkio specialistų rengimas priklauso nuo to, kuriai ministerijai priklauso žemės ūkio mokymo ir mokslo įstaigos. Svarbu keisti svarbiausių žemės ūkio institucijų – Žemės ūkio rūmų, Žemės ūkio ministerijos, visuomeninių organizacijų – bei Švietimo ir mokslo ministerijos ryšius, tartis, bendradarbiauti. Kita vertus, neteigčiau, kad žemdirbiškosios mokymo įstaigos negrąžintinos Žemės ūkio ministerijai. Tik tasai grąžinimas turi būti pamatuotas.“
Ūkininkas, verslininkas, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis: „Be abejonės: norint pradėti į gerą keisti katastrofišką žemės ūkio specialistų situaciją, kai jų trūksta arba reikia naujų sričių, būtina žemės ūkio mokymo įstaigas grąžinti Žemės ūkio ministerijos priklausomybėn! Švietimo ir mokslo ministerija visiškai nesuvokia situacijos! Netgi blogiau: jos požiūris į žemės ūkį – negatyvus. Ministras Gintaras Steponavičius net puoselėja mintį Žemės ūkio universitetą paversti kurios nors aukštosios mokyklos fakultetu! Laimei, kai užsiminiau Prezidentei Daliai Grybauskaitei apie šį absurdą, ji atsakė, jog to niekada nebus, nes Lietuva – žemės ūkio kraštas.
Problema ir ta, jog pats jaunimas totaliai nesirenka žemdirbiškų specialybių. Dėl to kalti ir jų tėvai, ir mes visi – keiskime požiūrį į kaimą, žemės ūkį, ir jaunimo požiūris keisis. Jį keisti – toks TV serialo „Naisių vasara“ naujojo sezono tikslas. Politikai ilgai teigė, jog žemės ūkis Lietuvai – akmuo po kaklu. Žemės ūkis 1991-1992 metais imtas drastiškai draskyti. Dėl viso to ir žiūrima į kaimą, žemės ūkį kaip į grėsmę...“
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius prof. Zenonas Dabkevičius: „Pasaulyje pusė agrarinių mokymo ir mokslo įstaigų priklauso švietimo, pusė – žemdirbiškai sistemai. Kiekviena turi savo pliusų ir minusų. Svarbu ne pavaldumas – kam priklausome, o tai, ar esame aprūpinti, kuo reikia, ar domimasi mūsų veiklos rezulatais. Jei augalininkystės, gyvulininkystės mokslo sričių mokslininkai patekome po Švietimo ir mokslo ministerijos sparnu, mums galėtų būti kitokie reikalavimai, nei kitų sričių kolegoms – užuot rašę privalomuosius straipsnius į užsienio žurnalus, galėtume savo žiniomis daugiau tarnauti Lietuvos žemės ūkiui bendradarbiaudami su jo gamybos bei mokymo įstaigų atstovais.“
Švietimo ir mokslo ministerijos viceministrė Nerija Putinaitė: „Švietimo ir mokslo ministerijos tikslas – paruošti kokybiškus, ne siauros, o plačios kvalifikacijos specialistus, atliepiančius šiuolaikinio pasaulio iššūkius – turinčius ir vadybinių, ir ekonominių žinių. Dėl to aukštosioms mokykloms – ir LŽŪU – bendradarbiaujant su darbdaviais būtina atnaujinti mokymo, perkvalifikavimo programas, įvesti naujus modulius. Agronomų netrūksta: daug jų tarp bedarbių. Matyt, jų paruošimo kokybė netinkama, nes į aukštąją buvo priimti su silpnesnių žinių bagažu. O žemės ūkio mokyklos, atnaujindamos mokymo bazę, galėtų pasinaudoti europine parama. Būtina keisti ir tradicinį žemės ūkio įvaizdį – juk tai toli gražu ne traktorių sritis.“
Joniškio žemės ūkio mokyklos direktorius, Kaimo plėtros profesinio mokymo įstaigų asociacijos prezidentas Liudas Jonaitis: „Pasikeitus pavaldumui situacija nepagerės. Iš pradžių tik pablogės, nes vėl teks prisitaikyti prie naujos auklės. Jaunimo, kuris rinktųsi žemdirbiškas specialybes, nebėra – kasmet į žemdirbiškas mokyklas įstoja 26-27 tūkst. mažiau jaunuolių. Kad žemės ūkio mokyklos jiems taptų patrauklios, būtina gerai įrengti laboratorijas, įsigyti modernios žemės ūkio technikos. Manau, lėšų tam atsirastų, jei žemės ūkio mokyklos virstų viešosiomis įstaigomis, o savivaldybės, verslo įmonės, Žemės ūkio bei Švietimo ir mokslo ministerijos – jų dalininkėmis.“