Pavasariniai rinkimai pranašesni ir psichologiniu požiūriu, nes mirusiųjų pagerbimas iki šiol dažniausiai pereidavo į pakasynų nuotaiką ir renkantis politikus. Bet už finansines ir psichologines yra kur kas svarbesnių priežasčių.
Valstybei reikalingas impulsas, nes dabartinis politinis mąstymas yra ir susiaurėjęs, ir sustabarėjęs. Valstybės tarnautojai „kvalifikuotai“ atsišaudo į gyventojų priekaištus, bet kūrybinio užsidegimo nebėra.
Apie tai pradeda kalbėti vis daugiau politikai neabejingų žmonių. Prieš savaitę televizijos laidoje politikų ir politologų pokalbyje visi vieningai pripažino, jog idėjų sausra baigia išdžiovinti paskutinius optimizmo likučius.
Jeigu bandytume išskirti pagrindines pastarųjų metų valdančiųjų idėjas, tai be jau kelintus metus besitęsiančios taupymo politikos, lieka viena - kol kas tik horizonte šmėžuojanti atominės elektrinės statyba. Bet ir pastarosios atžvilgiu neaiškus nei esančios, nei ateinančios kartos požiūris.
Statyti ar ne atominę elektrinę, aiškiai neapsisprendžiant prezidentei, nutariama nedideliame premjero šalininkų būryje, neįtraukiant į svarstymus opozicijos, nors tai yra nacionalinis projektas.
Prieš kelias dienas A.Kubilius pareiškė, jog Vokietija, nutarusi pamažu uždaryti atomines elektrines, nėra pavyzdys. Premjerui gal ir ne pavyzdys, bet didelė Lietuvos visuomenės dalis Vokietijos sprendimui pritaria. Vokietijos politikai taip nusprendė remdamiesi visuomenės protestais. O kuo remdamasis tai daro Lietuvos Vyriausybės vadovas?
Penkių tūkstančių partiečių parama?
Nors Lietuvos gyventojų gerokai sumažėjo, toks skaičius per menkas strateginiam sprendimui. Nepriklausomai nuo skelbiamų laimėjimų užsienio politikoje, siejamų su energetinės nepriklausomybės idėja, Rusija nuosekliai tebestumia mūsų valstybę į energetinį užkampį.
Keista, bet ir šiuo metu premjeras netiki kaimyninių valstybių atominių projektų realumu. Reikalingas naujas, modernus, telkiantis įvairių nuostatų politikus, žvilgsnis į kompleksinę energetikos problemą, ir akivaizdu, jog dabartinė valdžia su šia aktualija nesusidoros. Negalima remtis kelių žmonių ambicijomis ir jų užsispyrimu bet kuria kaina įrodyti, jog dar visai neseniai dėl vidaus politinių kovų atvėrė kelią Rusijos atominei iniciatyvai mūsų regione.
Bet pusmečiu paspartinti Seimo rinkimai į debatus įtrauktų visuomenę, specialistus, ir galbūt apsaugotų nuo lemtingų klaidų.
Seimą kuo skubiau atnaujinti reikia ir dėl emigracijos. Labiausiai dėl to, jog televizijos debatuose, užuot sakę visuomenei, kas yra daroma, politikai skėsčioja rankomis drauge su politikos apžvalgininkais. Beje, rankomis bejėgiškai skėsčiojama jau ne pirmus metus. Prieš dešimt metų pirmosios gausesnės emigrantų bendruomenės kviesdavosi politikus paaiškinti, kokių priemonių imamasi dėl mokesčių skirtumų, draudimo subtilybių, nekilnojamojo turto, socialinių garantijų.
Vizituojantys politikai klausimus konspektuodavo kruopščiai ir artimiausiu laiku ketindavo pateikti atsakymus, bet iš esmės atsakinėjama tik savo asmeniniais rinkimų portretais.
Dažniausiai politikai vykdavo į Airiją. Per penkerius metus į Ispaniją, kur vienu metu buvo net iki 40 tūkst. Lietuvos piliečių, atvyko tik du dalykiniam pokalbiui pasiruošę politikai - K.Prunskienė ir P.Auštrevičius.
Emigravusieji balsuoja už pirmojoje rinkimų apygardoje Vilniuje, tačiau Ispanijoje rinkėjai savo kandidato nėra matę. Seimas atmetė galimybę ir patiems išvykusiems turėti savo atstovą Seime. Daug žmonių nori grįžti į Lietuvą, tačiau poniškas valdančiųjų požiūris ir tyla konkrečiais klausimais verčia sugrįžimo planus atidėti ateičiai.
Į kitas šalis dairosi ne tik paprasti žmonės, bet ir prakutę verslininkai. Kol kas jokia sociologinė apklausa nėra paskelbusi, ką jie iš tikrųjų apie verslo sąlygas Lietuvoje galvoja. Kiekvienas pusmetis suformuoja naują išvykstančiųjų bangą. Dabartinė valdžia šio proceso nebegali sustabdyti. Iniciatyvos turi imtis opozicija, pasiūlyti iš esmės naują santykio su emigracija politiką ir pradėti ją įgyvendinti jau kitą pavasarį.
Pagreitinti Seimo rinkimai priverstų be didelių nuostolių, nelaukiant politinės krizės, atsinaujinti ir diena dienon aižėjančią politinę struktūrą. Apžvalgininkas R.Valatka teisus: trisdešimt tarpusavyje besikaunančių partijų negali pasiūlyti naujų idėjų ir juo labiau jas realizuoti.
Net jeigu rinkiminį barjerą peržengtų kelios iš jų, žmonių galvose tebetūnančio politinio chaoso tai neįveiks. Pats metas visuomenę skatinti pasirinkti dvi europietiškiausias, tarptautinėse politinėse organizacijose jau pripažintas partijas, ir vienai iš jų leisti formuoti ateities politiką be koalicijų. Jungtinis partijų vadovavimas mūsų valstybėje nepasiteisino.
Dar viena Seimo kadencija kaip ši, pakampėse ieškant trūkstamo balsuotojo už įstatymą, kurį tik keli politikai teperskaitė, pamažu sugriaus ir valstybę.
Į rimtą valstybės valdymą pretenduojanti partija turi turėti ne tik išsiskiriančią programą, bet ir savo kandidatą į prezidentus. Laikas nutraukti tradiciją, kai Lietuvos vadovas kalba kaip pranašas nuo kalno.
Lietuvos prezidentė turi turėti opoziciją, kuri matytųsi ne likus dviem ar trims mėnesiams iki rinkimų. Kitas pavasaris yra tinkama proga įvertinti dabartinės prezidentės politiką ir pradėti debatus su naujais kandidatais priešakyje. Tai vis geresnė ir demokratiškesnė situacija, nei toji, kai kelių įtakingų politikų dėka visuomenei įbrukamas maišas su kažkuo gyvu jame.