Mat juos laimėjęs A.Bėrzinis laikomas būtent oligarchų, pirmiausia garsiojo Ventspilio mero A.Lembergo, kandidatu.
Tuo tarpu pralaimėjęs dabar jau kadenciją baigiantis prezidentas V.Zatleras prieš pat šiuos rinkimus praėjusį šeštadienį pradėjo Saeimos paleidimo procedūrą. Vien tam, kad būtų apribota oligarchų įtaka.
Bet net ir pralaimėjęs V.Zatleras pateks į istoriją. Ir ne tik dėl savo sprendimo pirmą kartą šalies istorijoje pradėti parlamento paleidimo procedūrą.
Šio prezidento politinis palikimas – daug didesnis. Netgi toks, kurį dar kartą verta aptarti. Vien tam, kad dar sykį suprastume, ką gali net vienas žmogus politikoje.
Pastarąjį V.Zatlero oligarchams ir jiems tarnaujantiems politikams mestą iššūkį daug kas vertino skeptiškai.
Esą kaip prezidentas drįso pradėti Saeimos paleidimo procedūrą, kai jo paties įgaliojimai – jau visai prie pabaigos.
Ir apskritai ar tik ne politinis kerštas parlamento nariams, nenorėjusiems jo perrinkti prezidentu, nulėmė V.Zatlero sprendimą? Galų gale ar ne per didelė prabanga Latvijai rengti naujus prezidento rinkimus, kai Saeima dirba vos daugiau nei pusmetį?
Tokius ar panašius klausimus šią savaitę viešai ar pašnibždomis kėlė ir Lietuvos politikai bei diplomatai. O jų viršūnė – dabar jau buvusio ambasadoriaus Latvijoje A.Valionio rūpinimasis, esą nauji rinkimai Latvijoje gali sustiprinti rusiškų jėgų įtaką, o pats V.Zatleras „pasirodė menkesnis nei turėtų būti prezidentas”.
Tuo tarpu pačioje Latvijoje kai kas netgi teigė, kad visą kadenciją V.Zatleras „puikiai sugyveno” su tais oligarchais, todėl jo žingsnio nuoširdumu tikėti neverta.
Bet iš tikrųjų yra kiek kitaip. Ir tam, kad tuo įsitikintume, užtenka atsigręžti į istoriją.
Pirmą ryžtingą žingsnį, skirtą padėčiai Latvijoje keisti, V.Zatleras žengė pačiame šalį užklupusios ekonomikos krizės sūkuryje.
2009 metų sausį sunkmečio išvargintą Latviją sudrebino iki tol neregėtos riaušės.
Tuomet prezidentas pateikė vadinamąjį ultimatumą Saeimai imtis politinių ir ekonominių reformų. Ir jau tada V.Zatleras grasino paleisti, tiesa, dar ankstesnį parlamentą.
Viena svarbiausių V.Zatlero reikalautų konstitucinių reformų – teisė patiems piliečiams pasiūlyti parlamento paleidimą. Šią teisę Latvijos piliečiai dabar jau turi.
Nors iš pirmo žvilgsnio toks V.Zatlero sprendimas dvelkė populizmu, šis netradicinis žingsnis tapo svarbiu įrankiu, leidžiančiu prezidentui aktyviai veikti šalies politinėje arenoje siekiant šaliai būtinų permainų.
Jau tų pačių 2009-ųjų vasarį krito korupcija ir visišku nesugebėjimu tvarkytis krizės sąlygomis kaltinta I.Guodmanio vyriausybė.
Kas galiausiai privertė atsistatydinti oligarchams tikrai įtikusį I.Guodmanį, kuris, beje, stipriai įsikibęs laikėsi savo kėdės?
Jei kas neprisimena, daugiausia įtakos tuomečio premjero atsistatydinimui turėjo būtent V.Zatleras.
Tačiau tai buvo tik permainų pradžia. V.Zatleras nusprendė, kad naujuoju premjeru reikėtų skirti ne iki tol valdžiusių partijų atstovą. Ir netgi tokį, kuris būtų „kiek atitrūkęs” nuo ne itin gerai kvepiančios Latvijos politikos virtuvės.
Taip į vyriausybės vadovo postą prezidentas nutarė pasiūlyti iki tol opozicijoje buvusios partijos „Naujasis laikas” narį, europarlamentarą ir buvusį finansų ministrą V.Dombrovskį.
V.Zatlerui didelį įspūdį tuomet paliko V.Dombrovskio noras pirmiausia susitarti su koalicijos partneriais dėl neatidėliotinų vyriausybės veiksmų, o tik vėliau dalytis postus.
Latvijos prezidentas nepabūgo, kad šalies politinės partijos gali jam nepaklusti, nors paramą naujajam premjerui iš anksto deklaravo vos dvi politinės jėgos.
Ir V.Zatleras tuomet laimėjo. Beje, ne tik tuomet. Daug didesniu laimėjimu negu pats tuometis V.Dombrovskio patvirtinimas premjeru tikriausiai reikėtų laikyti tai, kad būtent šis premjeras tapo tikra krizės ištiktos Latvijos žvaigžde.
Nors šalies politikos užkulisiuose kai kas V.Dombrovskį iš pradžių vadino „nežinia iš kur trauktu”, jo sugebėjimas vesti valstybę iš krizės rinkėjams paliko neišdildomą įspūdį. Tokį, jog praėjusių metų rudenį Saeimą rinkę Latvijos žmonės leido šiam politikui švęsti pergalę ir išsaugoti premjero postą.
Nuo to laiko V.Zatleras tikrai stengėsi, kad Latvija pasikeistų. Tai įvertino šalies žmonės. Tačiau politiniuose sluoksniuose prezidentas tikrai nebuvo populiarus. Todėl neverta stebėtis ir tuo, kad V.Zatleras tapo pirmuoju nuo nepriklausomybės atkūrimo šalies prezidentu, neperrinktu antrajai kadencijai.
Tačiau prisiminus visus išvardytus istorinius faktus praėjusį šeštadienį paskelbtas V.Zatlero sprendimas pradėti parlamento paleidimo procedūrą kažin ar gali būti laikomas net staigmena.
O juo labiau – kokiu nors impulsyviu ar vien asmeniniais interesais pagrįstu sprendimu. Veikiau tai yra logiška V.Zatlero kovos tąsa.
Ir net ne taip svarbu, kad dabar V.Zatleras negali švęsti galutinės pergalės. Jis bent jau pabandė keisti padėtį.