Kristus šia prasme neatnešė vilties. Jis nepasakė tikslios datos nei politinės programos, nieko nežadėjo, dar gi kalbėjo itin miglotais sakiniais. Kas ta Šventoji Dvasia? Liudytojai? Iki žemės pakraščių? To meto žmonėms tai buvo visiškai nauja. Tiek nauja, kad nesisiejo su niekuo pažįstamu. Manau, kad kaip tik dėl to milžiniško skirtumo – ką kalbėjo Kristus ir ko tikėjosi, ką suprato žmonės – niekas Kristaus kankinimo ir mirties valandomis nestojo jo aktyviai ginti. Išskyrus kelis artimiausius žmones niekas iš tikrųjų jo nesuprato.
Ir šiandien panašiai. Ir šiandien galim sakyti (ir pripažinkim, pasakom): Kristus – prastas mesijas, arba visai ne mesijas. Jis neišpildo to, ko norime ir tikimės. O juk mesijas turėtų padaryti tvarką! Įvesti teisingumą! Galų gale mane pakeisti taip, kaip aš to norėčiau – nuo apvalytos, net iščiustytos širdies, iki plastinės veido operacijos. Jis turi tai padaryti! Kitaip – koks jis mesijas?
O jis ateina ir pasako, ką pats nori nuveikti mumyse. Kuo būsime, kai jis ims dalyvauti mūsų gyvenime. Sako tai kaip faktą ateityje. Ir nieko daugiau nereikia, tik patikėti. Tik leisti jam būti Mesiju.