Pirmiausia politikams naujajame projekte nepatinka siūlymas pagaliau įgyvendinti Konstitucinio teismo reikalavimą ir parlamentarams nustatyti 45 kalendorinių dienų atostogas.
Iš tiesų kuris žmogus, galintis per metus atostogauti kone šešis ar septynis mėnesius, sutiks, kad po alinamo darbo tautos gerovei jis galėtų pailsėti tik pusantro mėnesio?!
Tačiau dar rimtesnių nuostolių tautos išrinktieji patirtų, jei būtų apribotos jų dabartinės galimybės sukčiauti ir plauti pinigus – jei jie būtų priversti iš dabar nuomojamų prabangių vežėčių persėsti į Seimo supirktus automobilius, o pinigus parlamentinei veiklai leisti tik labai griežtai apribotoms reikmėms.
Juk dabar šiose parlamentarų triūso tautai baruose galimybės sukčiauti – kone neribotos.
Pavyzdžiui, kaip matyti net iš oficialių Seimo narių ataskaitų, kai kurie politikai turi stebuklingus automobilius – per vieną dieną tas automobilis praryja net kelis šimtus litrų degalų, o į jo baką vienu metu pilamas ne tik benzinas, bet ir dyzelinas.
Pinigus degalams, tepalams, automobiliui „eksploatuoti” ir jo nuomai iki paskutinio cento kas mėnesį išleidžia net dauguma ministrų. Pavyzdžiui, užmetus akį į dažniau užsienyje negu Lietuvoje viešinčio užsienio reikalų ministro A.Ažubalio ataskaitas, lieka spėlioti, kad į savo tarnybines komandiruotes aplink Žemės rutulį jis važiuoja parlamentinei veiklai skirtu automobiliu.
Sena ir vieša paslaptis, kad nemažai tautos tarnų taip tiesiog „išsigrynina” pinigus nurodydami fiktyvią jų panaudojimo paskirtį arba tarnybiniais degalais ir transportu aprūpina savo visus artimuosius.
Todėl kelių erelių karalius P.Gražulis, kuriam Seimo etikos sargai nori prikirpti sparnelius už kalbas, jog savo tarnybinį automobilį jis „kartais” atiduoda kitiems žmonėms, gali pagrįstai įsižeisti dėl kolegų bandymo padaryti jį atpirkimo ožiu.
Pagal tą pačią schemą sukčiaujama ir įdarbinant padėjėjus, kurių skaičių siūloma mažinti. Daugelis tų padėjėjų niekam nieko nepadeda, o už šį jų triūsą mokesčių mokėtojų sumokėtus pinigus – visus arba dalį – gauna pats Seimo narys.
Žinoma, net ir naujasis įstatymas, jei būtų priimtas, nepadarytų galo šiam sukčių rojui įstatymų šventovėje. Juk tos privilegijos, kurios ir yra šio sukčiavimo erdvė bei pagrindas, išlieka – nors ir labai apribotos. Tuo tarpu jau seniai akivaizdu, kad problemą galima išspręsti tik trimis radikaliais būdais.
Pirmasis – sukčius gaudyti ir ketvirčiuoti taip, kaip jų kolegos ketvirčiuojami, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje.
Tenykštės damos ir džentelmenai už tokius pokštus, kuriuos krečia mūsų ponai, jau seniai būtų atiduoti prokurorams sudraskyti.
Tačiau mūsų prokurorai jau suspėjo atsikąsti valdiškų ratų ir greitai nurimo, o Seimo etikos sargai jau seniai ir aršiai saugo ne etiką, o kolegų ramybę.
Kiti būdai: arba tiesiog nubraukti tuos tarnybinius butus, ratus ir kitus blizgučius arba visus tuos priedus padaryta baltąja Seimo narių algos dalimi, tą atlyginimą padidinant ir liepiant tam tautos išrinktajam nusipirkti viską pačiam.
Juk daugelis paprastų mirtingųjų nuolatos savęs ir Seimo klausia: „Kodėl aš, būras, viską turiu pirkti iš savo algos, o šiems ponams mes ne tiktai mokame algą, bet ir perkame butą bei mašiną?”
Tačiau tikėtis tokių iniciatyvų, žinoma, būtų naivu.
Juk ant nosies – rinkimai, be to, valdžios viršūnėse šiuo metu įsisiūbavo diskusija, ar minimali alga bei bedarbio pašalpa, iš kurių neva tarpsta ir klesti daugelis paprastų mirtingųjų, ne per didelės.
Tad tautos išrinktiesiems ir tenka spręsti paprastesnę užduotį – kaip kuo tyliau į šiukšlių dėžę išmesti arba bent jau neatpažįstamai sukarpyti jiems pateiktą popierėlį.