Ar tikrai mūsų šalies tikinčiųjų širdys pulsuoja visuotiniu - katalikišku ritmu?! Ne kartą esame atkreipę dėmesį į tikėjimo paklusnumo svarbą. Tikėjimas yra apaštalinės Tradicijos perduota ir nuolat širdies klusnumu puoselėtina Dievo dovana. Jis remiasi Apreiškimu, kuris gyvai perduodamas (lot. traditio - perdavimas) ir patiriamas (lot. sensum fidei – tikėjimo jausmas) mistiniame Kristaus kūne – Bažnyčioje. Dievo Dvasia – šio Kūno siela - nuolat palaiko mūsų tikėjimą per apaštalinį autoritetą - Romos pontifiką ir visuotinį Bažnyčios Magisteriumą.
Magisteriumo dokumentai nėra biurokratinė iš Vatikano oro paštu atkeliaujanti rašliava. Tai – apaštalinės ir neabejotinai tikros žinios, ką šiandien Dvasia sako Bažnyčiai, atskleidimas. Po pasaulį pasklidę vyskupai, kurie yra to paties Magisteriumo atstovai ir Šventosios Dvasios valios įgyvendintojai, išaiškina Jos šventąją valią ir skatina tikinčiuosius atnaujintam tikėjimo uolumui.
Gegužės mėnesio gale pasaulį nušvietė naujas Bažnyčios Magisteriumo dokumentas: Benedikto XVI motu proprium „Summorum Pontificum“ išaiškinanti ir įgyvendinimo gaires visuotinėje Bažnyčioje brėžianti instrukcija „Universae Ecclesiae“. Joje yra primenamas itin reikšmingas principas, kylantis iš Romos Popiežiaus neklaidingumo tikėjimo ir moralės dalykuose dogmos:
„13. Pagal Kanonų teisės kodeksą, dieceziniai vyskupai privalo rūpintis, kad būtų užtikrintas bendrasis gėris liturginiuose reikaluose ir užtikrinti, kad jų vyskupijoje viskas klostytųsi garbingai, taikiai ir ramiai, visuomet santarvėje su Romos pontifiko mintimi (mens), aiškiai išreikšta Apaštališkajame laiške „Summorum Pontificum“. Ginčo ar abejonės dėl celebracijos ekstraordinarine forma atveju spręs Popiežiškoji komisija „Ecclesia Dei“.
Romos pontifiko mens (mintis) yra svarbi mūsų tikėjimo aktą sąlygojanti samprata. Ji tvirtina, kad ne tik Romos Popiežiaus pasirašyti ir ex cathedra paskebti dokumentuose aiškiai ir nedviprasmiškai pasireiškia Šventosios Dvasios valia Bažnyčiai; bet ir jo vieši pasisakymai padeda labiau įsiklausyti į Šventosios Dvasios dvelksmą Bažnyčioje ir tikinčioje širdyje.
Minimoje „Universae Ecclesiae“ instrukcijoje dėl Senesnės liturginės Romos rito (usus antiquior) formos įgyvendinimo visuotinėje Bažnyčioje Popiežius kaip tik primena išskirtinį savo kaip apaštalo Petro įpėdinio autoritetą:
„8. Motu proprio Summorum Pontificum yra svari Romos popiežiaus mokymo ir jo pareigos (munus) reguliuoti ir tvarkyti šventąją Bažnyčios liturgiją išraiška. Šis motu proprio parodo jo, kaip Kristaus Vietininko bei visuotinės Bažnyčios Ganytojo, rūpestį ir išsikelia tokius tikslus ir t.t.“
Čia Romos pontifikas tvirtina Petro Sosto galią Šventosios liturgijos saugojimo ir tvarkymo reikaluose. Neatsitiktinai. Per ilgai šventi dalykai buvo ir vis dar yra šio pasaulio dvasios niokojami. Pavyzdžiui: neseniai Romoje Popiežius uždarė vienuolyną, susietą su Šventojo Kryžiaus Bazilika (Santa Croce in Gerusalemme), kur išstatytos Švč. Eucharistijos akivaizdoje vienuolikės rengė šokius ... Matyt ne šiaip šokius, bet „liturginius“ šokius. „Atsinaujinimo“ ir dažnai „II Vatikano dvasios“ vardu puoselėjama betvarkė turėjo būti sustabdyta. Taigi Benediktas XVI primena savo kaip Pontifiko autoritetą ir imasi sugrąžinti visuotinę bei privalomą tikėjimo discipliną Šventosios liturgijos reikaluose. Vyriausiasis Pontifikas laiške, palydinčiam motu proprio „Summorum Pontificum“ išleidimą, vyskupams rašė:
„Daug žmonių, aiškiai pripažinusių Vatikano II Susirinkimo saistomumą ir likusių ištikimų popiežiui bei vyskupams, vis dėlto troško susigrąžinti jiems brangią šventosios liturgijos formą, juolab daug kur švenčiant naujojo Mišiolo nuostatų ištikimai nesilaikyta, ir jis pats tiesiog laikytas leidimu ar net įpareigojimu praktikuoti „kūrybiškumą“, dažnai sąlygodavusį vargiai pakenčiamus liturgijos iškraipymus. Kalbu remdamasis savo patyrimu, nes pats kartu išgyvenau šį įvairiopų lūkesčių bei sumaiščių ženklinamą etapą. Ir pats mačiau, kaip giliai savavališkų liturgijos iškraipymų būdavo įžeidžiami Bažnyčios tikėjime visiškai įsišakniję žmonės.“
Žinia, įvardinta nepagarba liturgijai, ypač, Švenčiausiam Sakramentui yra tikėjimo nepaklusnumo apraiška ir net klaidatikystės galimybė. Iš tiesų, Romos rito iškraipymų nevaldoma įvairovė ėmė grasinti ir Bažnyčios tikėjimo visuotinumui bei vienumui.
Palaimintas popiežius Jonas Paulius II paskutinėje savo enciklikoje „Ecclesia de Eucharistia“ (Bažnyčia kyla iš Eucharistijos) įvardijo šią dienų katalikų tarpe itin plintantį klaidos vėžį: abejojama ar net netikima Dievo buvimu Eucharistijoje; taip pat atmetama ar net nebesuvokiama Šv. Mišių esmė – Sūnaus auka Tėvui. Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II šioje enciklikoje įvardijo ir priešnuodį - visuotiną tikėjimo klusnumo Bažnyčios liturgijoje reikšmę:
„ 52. Mūsų laikais irgi reikia iš naujo atrasti bei imti branginti klusnumą liturginėms normoms kaip vienos ir visuotinės Bažnyčios, sudabartinamos kiekviename Eucharistijos šventime (Aut. - celebracijoje), atspindį ir liudijimą. Kunigas, aukojantis Mišias sąžiningai laikydamasis liturginių normų, ir jų paisanti bendruomenė tyliai, bet iškalbingai rodo savo meilę Bažnyčiai. (...) Niekam nevalia nuvertinti mums patikėto Slėpinio: jis per daug didis, kad kas nors galėtų sau leisti elgtis su juo kaip panorėjęs, negerbdamas nei jo sakrališkumo, nei visuotinumo.“
Popiežius Benediktas XVI toliau plėtoja palaimintojo pirmtako mens - mintį, perteikiančią Šventosios Dvasios rūpestį savo Bažnyčia. Pačioje pontifikato pradžioje Benediktas XVI drąsiai įvardijo liturgijos ir tikėjimo reikaluose įsivyravusios anarchijos priežastį:
„Kyla klausimas: kodėl didžiojoje Bažnyčios dalyje Susirinkimo priėmimas iki šiol vyksta taip sunkiai? Aišku, viskas priklauso nuo Susirinkimo teisingo supratimo, arba – kaip šiandien sakytume – teisingos hermeneutikos, teisingo supratimo rakto ir įgyvendinimo. Problemos įgyvendinti Susirinkimą kilo todėl, kad atsirado dvi viena kitai prieštaraujančios ir tarpusavyje besiginčijančios hermeneutikos. Viena jų tapo sumaišties priežastimi, kita tyliai, bet nuolat vis labiau matomai, davė vaisių.
Vienoje pusėje egzistuoja [Susirinkimo] supratimas, kurį norėčiau pavadinti „netęstinumo ir trūkio hermeneutika“ – pastaroji neatsitiktinai sugebėjo pelnyti žiniasklaidos ir vienos moderniosios teologijos dalies palankumą. Kitoje pusėje atrandame „reformos hermeneutiką“: subjekto– Bažnyčios, kurią mums padovanojo Viešpats – atsinaujinimo hermeneutiką; tai subjektas, kuris auga ir vystosi laike, visgi visada išlikdamas tas pats ir vienas keliaujančios Dievo tautos subjektas.“ (Kalba Romos kurijai, 2005 gruodžio 22)
Anot Romos pontifiko, didžioji šių dienų sumaišties ir klaidatikysčių Bažnyčioje priežastis yra neteisingas II Vatikano susirinkimo aiškinimas, ypač remiamas dabartyje gajos liberalios žiniasklaidos ir modernios, suprask, Bažnyčios Tradicijos neatitinkančios, teologijos.
Turbūt žymiausia pastarosios modernios teologijos samprata yra „II Vatikano dvasia“, kuri tiesiog akivaizdžiai paneiginėja II Vatikano Susirinkimo raidę ir Dvasią, pulsuojančią šio Visuotinio Bažnyčios susirinkimo dokumentuose. Popiežiaus mintis yra aiški ir tvirta: supasaulėjusių teologų išsigalvota „II Vatikano dvasia“ nieko bendro neturi su II Vatikano Susirinkimo Tėvų noru, ištikimai perteikiant Bažnyčios tikėjimo doktriną, toliau plėtoti apaštalinį sielų išganymo darbą Bažnyčioje. Tai ir yra nuoseklaus augimo - Šventosios Dvasios dovanojamo nuolatinio perkeitimo Bažnyčioje, anot Pontifiko, „reformos hermeneutika“. Tuo tarpu liberalios žiniasklaidos remiama supasaulėjusi „netęstinumo ir trūkio hermeneutika“ atvėrė revoliucingą ir klaidingą II Vatikano susirinkimo išaiškinimo bei įgyvendinimo kelią: tai, kas buvo tradiciškai šventa tapo neigtina vien todėl, kad tai yra „sena“, vadinasi, „tamsuoliška“, „šventeiviška“ ir „fundamentalu“ (lot. fundamentum - pamatas). II Vatikano vardu imta neigti nekintamą ir laike tęstinę šventąją Bažnyčios savastį.
Tokios ideologijos „II Vatikano dvasios“ vardu genama tikinčiųjų dalis įsivėlė į nuolatinę ją pačia naikinančią revoliuciją, ypač, akivaizdžiai pasireiškusią „kūrybinguose“ liturginiuose išmisluose. Kodėl „dvasingieji“ interpretatoriai siekė „atnaujinti“ Bažnyčią revoliucijos būdu? Todėl, kad buvo ir vis dar yra siekiama atimti šventąją ir nekintamą Jos savastį – Eucharistijos Auką.
Tęstinumo, arba reformos, hermeneutika Romos pontifiko lūpomis byloja tikėjimo vienumą ir formų santarvę:
„Dosniai praplėskime savo širdį ir leiskime įžengti ten viskam, kam erdvės teikia pats tikėjimas. Abu Romos mišiolo leidimai vienas kitam neprieštarauja. Liturgijos istorijoje esama augimo bei pažangos, bet ne pertrūkio. Kas buvo šventa ankstesnėms kartoms, tas lieka šventa bei didinga ir mums ir negali būti staiga visiškai uždrausta ar net stačiai laikoma žalinga.“ (Benedikto XVI laiškas vyskupams motu proprio „Summorum Pontificum“ dėl iki 1970 m. reformos taikytos Romos liturgijos naudojimo paskelbimo proga)
Ar II Vatikano Susirinkimas siekė reformuoti Romos liturgiją? Taip. Bet jokiu būdu nedrausti Romos liturgijos įvairovės. Juk Romos rito formų iki ir po II Vatikano Susirinkimo yra visa aibė, pvz., vienuoliškų tradicijų lotyniško rito formos. Taip pat visuotinėje Romos bažnyčioje yra aibė skirtingų liturginių tradicijų, pvz., mozorabinė, Milano, Liono, įvairios Rytų ortodoksijos liturginės formos. Tuoj po II Vatikano Susirinkimo buvo imtasi atnaujinti Romos liturgiją (1965 Mišiolas). O praėjus penkiems metams po II Vatikano susirinkimo pasaulį išvydo dar viena Romos rito forma (novus ordo), kuri, kaip ir kitos Romos rito formos, tarnauja tikinčiųjų sielų išganymui. Būtent slėpiningam sielų išganymui, o ne priemone piktavalių rankose „kūrybingam“ darkymuisi ir revoliucingos sumaišties kėlimui.
Revoliucingų atsinaujinimų „dvasia“ turi pasitraukti iš Bažnyčios; o tikintieji - patirti nesudarkytą Bažnyčios Tradiciją bei Romos pontifiko Viešpaties ramybėje vedini suprasti ir priimti II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Su šia mintimi sugrįžtu į lietuviškąją realybę. Praeitą savaitę šiame portale pasirodė gerbiamo T.Vilucko straipsnis „Kas tas Vatikano II Susirinkimas, kad jį koneveikia net kai kurie kunigai?“ Jame minimas ir mano prieš kelias savaites šiame portale paskelbtas straipsnis „Revoliucijos pagimdyta“:
„Lietuvos viešojoje erdvėje vis pasigirsta balsų (net katalikų kunigų) koneveikiančių Vatikano II Susirinkimą. Sakoma, kad šio Susirinkimo vykdytos reformos “pasikėsino į Bažnyčios mistagoginę ir tradicinę prigimtį bei struktūrą, todėl jos “reformuotoji” dalis pamažu išsigimsta ir miršta”, kad dabartinė katalikybė esanti “Revoliucijos pagimdyta”, kad jis į Bažnyčią įleido pasaulio dvasią ir pan. Deja, apie Susirinkimą platūs mūsų katalikų sluoksniai žino menkai, tad susidaro erdvė įvairiausioms spekuliacijoms.“
Štai tokiu būdu gerbiamas T. Viluckas mane sieja su II Vatikano Susirinkimo neigimu. Deja, šauta ne tik netiksliai, bet ir melagingai. Savo straipsniuose aš nepaliaujamai kviečiu studijuoti ir paklusti Bažnyčios Magisteriumui, ištikimai suprasti ir priimti II Vatikano Susirinkimo dokumentus. Kodėl, atrodytų, protingas ir iškalbus katalikiškos pakraipos apžvalgininkas mane sieja su kažkuo šituo:
„Priešiškumas Susirinkimui gali būti tik ten, kur katalikybė suvokiama kaip karinga ideologija, kultūrinė bei liaudies tradicija, kur jo dokumentai neanalizuojami. Juk nežinojimas yra puiki terpė klestėti fanatizmui, fundamentalizmui, šventeiviškumui, - viskam, kas bjauroja krikščionį.“ (T.Viluckas „Kas tas Vatikano II Susirinkimas, kad jį koneveikia net kai kurie kunigai?“)
Nenoriu būti fundamentalistine „bjaurybe“, tačiau autoriui primygtinai patariu paisyti Bažnyčios tikėjimo, o ne „dvasingų“ jo interpretacijų. Ponas T. Viluckas rašo:
„Pagaliau Bažnyčia pirmiausia suvokiama ne kaip hierarchinė piramidė, bet kaip apie Švč. Trejybės slėpinį susitelkusi bendruomenė, o regima hierarchija suteikia struktūrą šios bendruomenės gyvenimui ir patarnauja jos narių pašventinimui.“ (ten pat)
Ar Bažnyčia iki II Vatikano Susirinkimo buvo suvokiama ne kaip Mistinis Kristaus Švenčiausios Trejybės antrojo asmens, esančio prigimtinėje vienybėje su Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia – Kūnas? Ar Sūnaus Auka Tėvui iki II Vatikano Susirinkimo netelkė tikinčiųjų bendruomenės? Ar II Vatikano Susirinkimas keitė paties Kristaus įsteigtą Bažnyčios hierarchinę struktūrą; ar susilpnino apaštalines vyskupo galias? Ar šis Susirinkimas paskatino kunigus nusimesti kunigystės sakramentą liudijančius apdarus ir įsimaukšlinti į džinsus, kad kaži kaip „efektyviau“ sakramentuose slypinčią Dievo Žodžio galią pasiskelbtų?
Eucharistinė Auka yra Sūnaus Auka Tėvui, į kurią įkrikštijama išganytoji žmonija. Kristaus tokią Bažnyčią įsteigė, tokia ji išlieka per amžius. II Vatikano Susirinkimas dabartiniams laikams ją tokią dar kartą paliudijo.
Toliau p. T. Viluckas rašo: „Susirinkimo atlikta liturginė reforma išryškina šį bendruomeninį Bažnyčios modelį, kai Dievo tauta susirenka apie altorių ir savo kalba klausosi Dievo žodžio, dalyvauja liturgijoje bei švenčia Eucharistiją.“
Ar minimas „bendruomeninis modelis“ ir yra kažkas netapatu „šventųjų bendravimui“ – Tikėjimo išpažinime išryškintam Bažnyčios narių bendrystės sakramentuose (sancta) ir tarpusavyje (sancti) modeliui? Gal II Vatikanas Susirinkimas išrado Bažnyčios modelio sampratą? Gal II Vatikano Susirinkimas atmainė Bažnyčios bendruomenę įstatantį principą „sancta sanctis“?
Ne!
O gal Bažnyčios sakramentų - sancta - nusakralinimas labiau pabrėžia jos narių žmogišką bendruomeniškumą? Gal šie žmonės jau tik susirenka apie altorių, bet ne dalyvauja altoriaus Aukoje (sancta)? Matyt, taip.
Maloniai kviečiu autorių rimčiau pastudijuoti Katalikų Bažnyčios Katekizmą apie tikinčiųjų bendrystę šventuosiuose sakramentuose kaip Bažnyčios tapatybės esmę (5 skirsnelis, 946 - 948).
Τai, ką savo straipsnyje gerbiamas T.Viluckas kalba apie II Vatikano susirinkimą kyla iš klaidinančios „dvasios“ ir nieko bendro neturi nei su Bažnyčios tikėjimu, nei su II Vatikano Susirinkimu. Deja, tai liūdnas „trūkio hermeneutikos“ apologeto rašinys. Maloniai kviečiu šį autorių, o ir save patį bei visus krikščionis priimti visuotinai privalomą tikėjimo paklusnumo normą ... ir dar kartą pasikartoti „Tikėjimo išpažinime“ išdėstytas apaštalinio tikėjimo tiesas. Jos yra pamatinės, arba fundamentalios, tikėjimo gyvenimui.