Reportažą "Būti vaiku Lietuvoje – sunkiau nei bet kur Europoje" žiūrėkite čia.
- Kokios priežastys lemia, kad Lietuvos vaikai jaučiasi nelaimingiausi Europoje?
- Galiu pasiremti tuo, ką išgirstame kalbėdamiesi su mums telefonu
skambinančiais vaikais. Jiems labiausiai stinga suaugusiųjų dėmesio,
rūpinimosi, atjautos. Pasigendama net pokalbių su artimais žmonėmis.
UNICEF tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje tėvai su savo vaikais per dieną
vidutiniškai bendrauja vos 7 minutes, o tai -- tragiškai mažai. Tuomet
vaikas negali gerai jaustis namuose.
Mokykloje prisideda kitos problemos -- ne visuomet bendraamžiai būna
malonūs, draugiški. Priešingai -- vaikai išėję iš namų, kuriuose
jaučiasi vieniši, patiria dar ir agresijos protrūkių gatvėje ar savo
klasėje. Aktuali problema -- patyčios mokyklose. Tai ir lemia, kad vaikai jaučiasi nelaimingi.
- Kodėl Lietuvoje vaikai nelaimingesni nei, pavyzdžiui, nė kiek ne geresnėje padėtyje esančioje Latvijoje ar net skurdesnėse Bulgarijoje bei Rumunijoje?
- Kaip psichologas pirmiausia kreipiu žvilgsnį ne į socialinius
dalykus, o į tėvų ir vaikų santykius. Manau, dėmesys vaikams svarbiau
nei daiktai, kuriuos jiems nuperka tėvai.
Suaugusieji ne visada supranta, kad vaikams itin reikalingas artimųjų
buvimas šalia, bendravimas, atjauta. Vaikai nori ir daiktų, bet jei
tėvai tik nupirks trokštamą mobilųjį telefoną ar dar ką nors, tokios
dovanos neatstos dėmesio stokos.
Susiduriame su atvejais, kai žmonės išvyksta į užsienį, kad daugiau
užsidirbtų, jiems tai pavyksta, bet paiškėja, kad pinigai jau
nieko negali pakeisti, nes, žiūrėk, šeima iširo, o su vaiku tėvai
nebegali susikalbėti.
- Ar jums vaikai skambina pasiskųsti, kad neturi kokio daikto?
- Daugiausia skambinantys į "Vaikų liniją" kalba apie savo santykius su
tėvais ir bendraamžiais, skundžiasi, kad jų nesupranta. Vaikai mums dažnai pasakoja visokias istorijas, apie kurias nedrįsta prasitarti savo artimiausiems žmonėms. Tai rodo, kad suaugusieji neranda laiko išklausyti vaikų, nemoka ar nenori girdėti apie jų problemas.
Vaikai kartais net bijo kalbėtis su tėvais, nes yra temų, kurių su jais
geriau nė neaptarinėti.
Žinoma, įtakos turi tai, kad mūsų tarnybai nereikia prisitatyti,
bendraujame anonimiškai, nepamokslaujame, nebarame. Tiesiog išklausome ir drauge su skambinančiu vaiku galvojame, ką daryti, svarstome, ar jo aplinkoje yra žmonių, kuriais jis pasitiki ir kurie galėtų jam padėti.
Sulaukdami daugybės skambučių, dažnai savęs klausiame, kodėl vaikai taip
nepasitiki artimais žmonėmis. Art ne todėl, kad jie savo elgesiu
nenusipelno pasitikėjimo?
- Gal visuomenei būdingas nepatiklumas, net agresyvumas atsiliepia ir tėvų bei vaikų santykiams, juos tarsi nuodija?
- Iš tiesų yra įrodyta, kad kai suaugusiųjų gyvenime būna daug
agresijos ir smurto, neišvengiamai tai persikelia ir į vaikų pasaulį.
Kai vaikai mato, kad suaugusieji smurtauja, jie tą patį daro su savo
bendraamžiais. Ir ne vien žodžiais -- paleidžia į darbą ir kumsčius.
Neatsitiktinai UNICEF tyrimas parodė, kad Lietuvoje tarp vaikų labai
išplitusios patyčios ir mušimasis.
- Jums skambinantys vaikai dažniau skundžiasi dėl smurtaujančių bendraamžių ar dėl artimųjų smurto?
- Skambučiai į "Vaikų liniją" - nepakankamas rodiklis nustatant,
kurioje aplinkoje smurtas kelia daugiausia problemų. Mums labai daug
skambina dėl patyčių mokykloje. Mat daug apie tai kalbame viešai, todėl
vaikai jau žino, kad gali kreiptis į mus pagalbos. Žinoma, vaikai skambina pasiskųsti ir kad juos muša tėvai.
- Ar daug vaikų skundžiasi dėl seksualinio priekabiavimo ar net prievartavimo?
- Sulaukiame tokių skambučių. Vaikai papasakoja, kaip kas nors iš
suaugusiųjų, giminaičių ar net šeimos narių seksualiai prie jų
kabinėjasi. Mažesnieji ne visada ir supranta, kas su jais daroma, tik
jaučia, kad vyksta kažkas negerai.
Tiesa, tokie skambučiai nėra labai dažni. Vaikui labai nemalonu net pradėti pasakoti, kad jam kas nors daroma seksualine prasme.
- Ar seksualinę bei kitokią prievartą patyrę vaikai neima kopijuoti suaugusiųjų veiksmų ir nesielgia panašiai su savo bendraamžiais?
- Nėra jokių abejonių, kad įvairaus smurtinio elgesio vaikai išmoksta
iš suaugusiųjų. JAV mokslininkai apskaičiavo, kad vaikai kol pradeda lankyti mokyklą, pamato apie 8 tūkst. žmogžudysčių ir apie 100 tūkst. smurto veiksmų per televiziją. Dabar prisideda ir kompiuteriai.
Įrodyta, kad vaikai mėgdžioja įvairius matytus agresyvaus elgesio modelius.
- Ką būtų galima padaryti, kad vaikai Lietuvoje jaustųsi saugesni, laimingesni?
- Vykdoma tarptautinė vadinamoji "Vyresniojo brolio, vyresniosios sesers" programa, pagal kurią vaikui iš mažiau socialiai darnios šeimos skiriamas savanoris, specialiai apmokytas suaugęs žmogus. Jis skiria globotiniui laiko, su juo bendrauja, pataria, padeda spręsti problemas.
Ši programa pakliūva tarp 11 efektyviausių pasaulyje smurto prevencijos
programų iš 900. Vaikai, galintys bendrauti su supratingais suaugusiais žmonėmis, daug rečiau griebiasi smurto ar nusikalsta. Efektyvi ir apie porą metuose mokyklose jau vykdoma patyčių prevencijos programa.
- Tačiau ar tokios programos gali greitai pakeisti visuomenę? Gal turi pasikeisti žmonių kartos, kad padėtis iš esmės pagerėtų?
- Pasyviai laukti, kad visuomenė pasikeistų - prasčiausia
strategija, nes tuomet niekas ir nesikeičia. Pateiksiu Švedijos pavyzdį. Tai pirmoji valstybė, įstatymu uždraudusi auklėti vaikus fizinėmis bausmėmis. Kai kas ir Švedijoje manė kad, jei nenaudosi diržo ar rykštės, vaikai pasidarys visiškai nevaldomi.
Tačiau tokios prognozės nepasitvirtino. Švedų vaikai vieni draugiškiausių, ten mažiausia patyčių mokyklose.
Vaikai ilgainiui tampa tėvais ir jie taip pat pagarbiai elgiasi su savo
atžalomis. Taip iš kartos į kartą perduodama pagarbos, supratimo, meilės
vieni kitiems dvasia. Visa visuomenė tampa pakanti, neagresyvi.
Pastebiu, kad ir Lietuvoje mokyklos stengiasi mažinti agresiją. Tyrimai
rodo, kad tai duoda vaisių. Jei aktyviai tęsime šį darbą, manau, po
kokių dešimties metų vaikai jau gyvens mažiau agresyvioje aplinkoje.