Tačiau labiausiai nustebino tinklaraštininkas A.Račas. Jis nesuprantamu būdu daro mano teksto apibendrinimus ir kažkodėl spėja, kad norėčiau gyventi Baltarusijoje.
Praėjusios savaitės tekste, be kitų dalykų, išdėsčiau šiuos faktus bei vertinimus:
Baltarusijoje pernai, o Lietuvoje iki 2008 metų vidurio vyko panašus ekonomikos bumas, kurį abiejose valstybėse skatino neatsakingi politikai.
Lietuvos ir Baltarusijos ekonominiai rodikliai ir tendencijos tuo metu buvo panašūs ir akivaizdžiai rodė ekonomikos nesubalansuotumą bei perkaitimą. Tai abiejose valstybėse baigėsi krizėmis.
Lietuvos Vyriausybė, bandydama įveikti krizę ir subalansuoti ekonomiką, vykdo „vidinę devalvaciją“, o Baltarusijoje antrą kartą per pustrečių metų devalvuojama valiuta.
Lietuvos ekonomika vis dar yra nesubalansuota, nors BVP vėl sparčiai auga. Tai rodo užsienio prekybos ir vadžios sektoriaus finansų deficitai. Maža to, užsienio prekybos deficitas (skirtumas tarp prekių importo ir eksporto) per praėjusius metus smarkiai išaugo.
Baltarusijos valdžia, atrodo, labiau negu Lietuvos vadovai įsiklauso į TVF rekomendacijas. Tai man atrodo keista ir netgi paradoksalu.
Baltarusijos rublio devalvavimas turės neigiamos įtakos Lietuvos eksportuotojams į šią šalį bei mūsų valstybės biudžeto pajamoms, tačiau gali teigiamai paveikti mūsų transporto sektorių ir suteikti galimybių norintiems investuoti Baltarusijoje.
Remiantis TVF duomenimis, Baltarusijos skola praėjusių metų pabaigoje buvo beveik perpus mažesnė negu Lietuvos. Kadangi neprivatizuoto turto Baltarusija turi gerokai daugiau negu Lietuva, atrodo, kad kol kas Lietuva yra arčiau bankroto, nei kaimyninė valstybė.
Visi šie vertinimai, išskyrus paskutinįjį, nesukėlė beveik jokios diskusijos, nors man atrodo, kad ir jie verti bent šiokio tokio dėmesio.
Paskutiniajame teksto sakinyje, rašydamas apie abiejų šalių bankroto tikimybę, paminėjau ir tai, jog Lietuva yra rizikingų šalių (vertinant pagal nemokumo tikimybę) dvidešimtuke.
Baltarusijos šiame sąraše nėra ir tai, mano manymu, taip pat pagrindžia mano vertinimą. P.Kudaras savo komentare teisingai rašo, kad vien iš to spręsti apie bankroto tikimybę negalima, nes galbūt Baltarusijos kredito apsikeitimo sandorių (angl. CDS, rodantys draudimo nuo šalies nemokumo kainą) likvidumas per menkas, kad šią šalį pamatytume minėtame sąraše.
Tuo tarpu jos skolos vertybinių popierių palūkanos šiuo metu yra žymiai didesnės nei Lietuvos ir tai taip pat liudija valstybės, šiuo atveju Baltarusijos, rizikingumą.
Sutinku, kad į tai taip reikia atsižvelgti. Tačiau man, tiesą sakant, labiau nerimą kelia ne techninio Lietuvos nemokumo ar bankroto (negebėjimo išpirkti skolos vertybinių popierių emisijos, suėjus terminui) tikimybė, o ilgalaikės ekonominės ir finansinės mūsų šalies perspektyvos.
Manau, kad techninis Lietuvos bankrotas yra mažai tikėtinas, nepaisant to, kad finansiniai šalies rodikliai nėra geri. Ir viena pagrindinių to priežasčių, ko gero, yra tai, kad absoliučia išraiška Lietuvos skolos dydis pasaulio kontekste yra labai mažas - keliasdešimt kartų mažesnis už Graikijos, jau nekalbant apie Ispanijos skolą.
Visą Lietuvos valdžios sektoriaus skolą (apie 11 mlrd. eurų) galėtų nesunkiai refinansuoti tas pats TVF, jei Lietuva nuspręstų kreiptis į jį pagalbos. Į tai, manau, finansų rinkų dalyviai taip pat atsižvelgia, kai rinkoje nustatoma Lietuvos draudimo nuo nemokumo kaina ar pats skolos vertybinių popierių palūkanų dydis. Todėl, žiūrėdami į rinkos duomenis apie mūsų šalies rizikingumą, matome kiek pagražintą vaizdą, palyginti su ta pačia Graikija ar Portugalija.
Kita vertus, finansų rinkų “gebėjimų” visapusiškai vertinti informaciją taip pat nevertėtų suabsoliutinti. Kai kurie jos dalyviai ne vienerius metus Graikijos valdžiai padėjo slėpti informaciją apie šios šalies finansines problemas, o kiti rinkos dalyviai to nematė.
Suprantama, geriausia būtų neturėti valstybės skolos. Tuomet nereikėtų ginčytis dėl to, ką reiškia vienas ar kitas rodiklis, kurį nustato “visažinančios” rinkos. Tačiau tai, kad techninis Lietuvos bankrotas tikriausiai nebus paskelbtas, nereiškia, jog galima nusiraminti ir laukti, kol ekonomika ir biudžetai stebuklingai susibalansuos ir problemos pačios išsispręs.
Manau, daug pavojingesnė yra ilgalaikė ir todėl lyg ir nematoma ekonominė valstybės degradacija. Tokio proceso – galime jį vadinti lėtu bankrotu - finansų rinkos, paprastai reaguojančios į staigius nuotaikų ir vertinimų svyravimus, dažnai nepastebi, tačiau ją jaučia šalies gyventojai ir netgi kai kurie ryšio su realybe nepraradę politikai.
Apie niūrias mūsų ekonomikos perspektyvas, palyginti su ta pačia Baltarusija, byloja ir šie faktai bei tendencijos:
Lietuvos ekonomika ir biudžetai yra didžiuliu mastu priklausomi nuo ES paramos lėšų (apie 5 proc. BVP dydžio pervedimai kasmet) ir išorinio kreditavimo (6-8 proc. BVP kasmet). Pastaroji priklausomybė reiškėsi per bankų kreditinių išteklių “importą” iš Skandinavijos šalių 2005-2007 metais ir buvo akivaizdi valdžios sektoriui skolinantis užsienio finansų rinkose 2009-2010 metais.
Tai, mano vertinimu, yra didesnė finansinė priklausomybė negu Baltarusijos (iš dalies sumažintų energetinių išteklių importo iš Rusijos kainų ir kito išorinio finansavimo, daugiausia taip pat iš Rusijos, priemonės).
Šioje vietoje taip pat galima paminėti ir mūsų emigrantų pervedamų pinigų įtaką Lietuvos ekonomikai (3-4 proc. BVP kasmet), papildant daugelio šeimų Lietuvoje vartojimo bei taupymo galimybes.
Visa tai, manau, liudija dalinį Lietuvos finansinės ir ekonominės nepriklausomybės praradimą ir kelia didelę grėsmę valstybės stabilumui bei nacionaliniam saugumui, jei šie srautai kada nors ateityje reikšmingai sumažės.
Precedentą jau turime - radikalus bankų skolinimo politikos ir kredito srautų iš Skandinavijos šalių pokytis 2009-2010 metais nemaža dalimi ir lėmė mūsų krizę.
Kaip visi puikiai žinome, Lietuva per dvidešimt metų neteko apie 600 tūkstančių - 16 proc. - gyventojų. Tai smarkiai pablogino šalies ekonomikos plėtros bei biudžeto subalansavimo galimybes, nes žymiai sumažėjo dirbančiųjų skaičius ir jų santykis su gaunančiais pensijas ir kitokias išmokas iš valstybės bei socialinio draudimo biudžetų. Šios tendencijos Lietuvoje blogesnės negu kaimyninėje Baltarusijoje, kurioje per tą patį laikotarpį gyventojų sumažėjo maždaug tiek pat, tačiau tai sudaro tik apie 6 procentus, nes gyventojų skaičius ten apytikriai tris kartus didesnis.
Manau, kad padėties rimtumą supranta visi, kas tuo domisi, sugeba susieti ekonominius bei demografinius reiškinius ir pajėgia vertinti daugiau kaip du ar tris rodiklius vienu metu.
Grėsmes supranta ir dalis politikų, tačiau garsiai kalbėti apie tai jie dažniausiai nesiryžta, nes lengvų ir greitų būdų, kaip pakeisti susiklosčiusias tendencijas paprasčiausiai nėra, o dar labiau skatinti ir taip slogias nuotaikas visuomenėje būtų nepopuliaru. Prisimenu vieno visiems žinomo politiko pastebėjimą privačiame pokalbyje: “Jeigu ne ES paramos pinigai, Lietuva numirtų”.
Sunku įsivaizduoti jį ar jo kolegas taip kalbant viešai.
P.S. Nežinau, kokiais šaltiniais remdamasis A.Račas rašo, kad esu ekonomistas. Taip niekada nesu prisistatęs, nes neturiu tam pakankamo išsilavinimo. Ar ne per daug netikslumų viename trumpame įraše, gerbiamas Artūrai? Spėju, tai tinklaraštininko, o ne naujienų agentūros vadovo klaidos.