Braidymas po krūmus prisigėrus - joks paparčio žiedo ieškojimas. Norint Rasų naktį surasti paparčio žiedą, reikia, niekam nematant, nueiti į mišką ir susirasti papartyną.
Atsisėdus ant žemės apsibrėžti apie save ratą šermukšnio rykštele arba pirštu, bet ypatingu būdu. Pasidėjus ant skreito šilkinę skarelę, reikia sėdėti ir laukti.
Tuomet gali įvykti (bet nebūtinai įvyksta) taip, kaip pasakoja senoliai: „Ateina didžiulis, didžiulis debesis kaip kalnas ir nukrinta - tik jeigu neišsigąsti - ant tos skarelės į tą skreitą“.
Po to reikia eiti tyliai, ramiai, su niekuo nekalbant. Jeigu nieko nesutinki, tas stebuklas ir bus tau atsitikęs.
Iš tautosakos žinome, kad paparčio žiedas yra tai, ką netyčia radęs, gali netyčia pamesti. Šiuolaikine kalba šnekant, paparčio žiedo ieškojimas yra tai, ką psichologai vadina „insaitu“, dvasingieji - praregėjimu, nušvitimu.
Paparčio žiedas - giliausių mūsų žinijos versmių prasiveržimas, sužydėjimas. Rasų naktį reikia budėti, klausytis savęs, ir paparčio žiedas galbūt išsiskleis.