Tą vakarą stebėjau tiesiogines
BBC transliacijas iš ten. Žmonės ir po įvykio nesiskirstė, buriavosi, kūrė
laužus ir vakarojo. Liko įtampa, kas bus toliau. Ši naujiena kelias valandas
„kabėjo“ portalo 1 pozicijoje. Vėliau slinko žemyn ir žemyn, kol kitą dieną
atėjusi radau ją iškritusią iš pagrindinių temų. Tai – normalus procesas
naujienų portaluose.
Nežinau, kuo baigėsi tų žmonių protestas. Galiu tik spėti – jei naujiena
iškrito iš pagrindinių temų, daugiau kažko panašiai žiauraus nevyko. Bet aš
likau sukrėsta – kaip trumpai mums rūpi įvykiai. Kaip paveikslėliai vienas
po kito jie sukasi ir sukasi, o mes priprantam prie to ir kaip vaikai
atsisėdę žiopsom į juos kaip į multikų veikėjus. Jei skaičiuotumėte, kiek
per dieną portale „prasisuka“ naujienų, apaktumėt. O kiek jų dar nepatenka į
puslapį!
Esame visiški naujienų vartotojai. Jau nebėra galimybės suprasti, kas iš
tiesų vyksta. Tarkim, dega durpynai Šilutėje, baisi tragedija. Bet iš kur
man žinoti, kaip iš tiesų viskas atrodo? Išeinu iš darbo, Vilniaus centre
ramu, gražu, saulė kaitina. Galima sakyti – vienodai man ta Šilutė, kol ten
nėra mano kailio…
Ar šiandienė žiniasklaida padeda man ką nors realaus nuspręsti? Manau, kad
taip. Dabar, pavyzdžiui, gali padėti nuspręsti nevažiuoti į Šilutę, o jei
turiu ten giminių, kviesti juos trumpam išvykti iš vietovės, kad dūmai
nepakenktų sveikatai.
Izraelio ir Sirijos atvejis įdomus grynai žmonijos istorijos prasme – būtų
visos žmonijos laimėjimas, jei tie žmonės prieitų prie kokio nors abi puses
tenkinančio sprendimo. Taika teiktų vilties.
Jos visi trokštam. Vienas kolega, šiaip jau deklaruojantis esąs skeptikas,
savo „Skype“ užsirašė: “…surasti viltį informacijos sraute…”
Gal tai ir yra naujienų, žiniasklaidos ir žurnalistikos prasmė – surasti
viltį? Kitaip, kam žurnalistai vargsta? Ir kam jūs praleidžiate didesnę dalį
savo dienos prilipę prie kompiuterių ekranų?
Informacija ir viltis man atrodo tinkamas atsakymas.