Visų pirma, krenta į akis tai, jog tarp „belaukiant“ ir „sulaukus“ Lietuvos futbolo rinktinės komanda pralaimėjo Lichtenšteinui 2:0! Sutinku, jog tai ne pasaulio pabaiga, tačiau tokie pralaimėjimai varo į neviltį, o atidesniam situacijos stebėtojui suteikia progą visur įžvelgti negandos ženklus, matyti besitvenkiančios audros debesis.
Pagaliau išvakarėse atsistatydino prezidentės atstovas spaudai ir vyriausiasis patarėjas L.Balsys, viešai paaiškinęs, jog trauktis jį verčia išryškėjęs Prezidentūros komandoje nuomonių skirtumas politikos klausimais. Kaip kalbama, nesantaikos obuoliu tapo kaip tik prezidentės pranešimo formuluotės. Tai, be jokios abejonės, kūrė ažiotažo nuotaiką aplink šį įvykį, dar labiau intrigavo.
Prezidentė perskaitė metinį pranešimą numatytu laiku numatytoje vietoje - birželio 7 dieną Seimo plenarinio posėdžio metu.
Bet nepavadinčiau šiųmečio prezidentės pasisakymo Seime kokiu nors nustebinusiu netikėtumu driokstelėjimu, greičiau atvirkščiai, išsiskyrė šis pranešimas iš tokių pranešimų rutininės sekos neįtikėtinu lakoniškumu, žodžių taupumu, nedrįstu sakyti, skurdumu.
Didesnį dėmesį prezidentės pranešimo tekstui, be visa ko, tarsi ir turėjo užtikrinti pastarojo meto dviprasmybių kontekstas, kai, iš vienos pusės, jau skelbiamos krizės pabaigtuvės, o iš kitos, visu gražumu atsidengė ilgalaikių šalies bėdų vaizdas, įpareigojantis kelti klausimą – ar išliksime kaip tauta, ar išsaugosime savo valstybę, galų gale – kaip pasitarnausime mes patys savo ateičiai, gyvybingumo įtvirtinimo reikalui?
Tačiau prezidentė nesivėlė į tokių kolizijų svarstymus, pareiškusi, jog „esame teisingame kelyje“.
Žinoma, prezidentė savo pranešimais pati viena šalies demografinių problemų neišspręs, tačiau svarbu žinoti tai, kaip šalies politinis Olimpas pasitinka naujus iššūkius, supranta problemų esmę. Likimo, kaip sakoma, nepermaldausi, tačiau kartais įtakingi Lietuvos politikai primena tą asmenį, kuris paduoda pakaruokliui virvę. Ar reflektuoja tai sprendimo galią turintys politikai Lietuvoje, ar supranta jie savo atsakomybę?
Kaip atrodo, atmintyje iš šio pranešimo išliks ne tai, ką prezidentė pasakė, bet tai, kaip pasakė, t. y. tas tūžmingas tonas, gąsdinančios gaidelės, tarkime, šventas pyktis.
Neatsitiktinai, regis, D.Grybauskaitė pradėjo savo pasisakymą nuo teisėsaugos ir teisėkūros problemų aptarimo, paminėjo Seime priimtų įstatymų vetavimo atvejus, savo iniciatyvas įstatymų leidyboje.
Žavi prezidentės ryžtas kovoti su korupcija, ta nemeilė, kurią ji išsakė kyšininkams, vagims ir piktnaudžiautojams valstybės tarnyboje. Tačiau čia išlieka vienas neatsakytas klausimas – užsimojusi tapti valstybės prižiūrėtoja, prezidentė D.Grybauskaitė nepaaiškino to, kas prižiūrės patį prižiūrėtoją.
Iš tiesų, laukdamas prezidentės pranešimo svarsčiau – ar šalies vadovė bent iš tolo supranta tai, jog jos prezidentinė kadencijos metu prasidėjo netvirtų Lietuvoje teisinės visuomenė pamatų išplovimas, pirmųjų daigų šioje sferoje novijimo procesas.
Tokią įvykių seką liudija jau daugelį kartų aptarti ekscesai, pavyzdžiui, violetinės minios siautėjimai, antikonstitucinio konjunktūriškai vadinamų katalikiškomis mokyklomis steigimo epidemija, aukščiausio rango politikų kišimasis į prokuratūros darbą. Prezidentės pažadas, jog reguliuojant teisėsaugos institucijų darbą bus pasitelkti visuomenininkai, pilietinė iniciatyva, regis, leidžia manyti, jog artimiausiu metu daugiau ar mažiau paslėpta forma bus žengiama šalies chunveinbinizacijos keliu.
Susidaro toks įspūdis, jog šio pranešimo potekstę nusakė neįgarsintas, bet numanoma refrenas: „Ne žodžiais, bet darbais mes tėvynę mylime.“ Vis dėlto, kaip atrodo, prezidentinio pranešimo žanras nėra tik ritualinis įvykis, iš principo prasilenkiantis su turininga veikla. Nuo antikos demokratijos laikų žodis gali tapti valdžios civilizuoto aktualizavimo įrankiu. Kaip atrodo bent man, stebėtojui iš nuošalės, užimamas postas teikia tik valdžios galimybę, taigi svarbu yra dar ir tai – kaip tokia galimybė yra aktualizuojama, t.y. mojuojant kumščiais, sukuriant baimės atmosferą, apsistatant pataikūnais ar bandant įtikinti tautiečius, ieškant bendraminčių, užkrečiant kitus savo idėjomis.
Kai trūksta idėjų, žodžiai sulėkštėja ir tampa kartūs kaip pelynas.
Šiame portale jau buvo diskutuota apie idėjų stygių tarp Lietuvos politikos vairininkų, apie tokį štai intelektinį nepriteklių.
Tai, kaip atrodo, dar galima būtų pavadinti stojusia intelektine sausra, primenančia įsivyravusią Lietuvoje pastarosiom savaitėm sausrą tiesiogine to žodžio prasme, nususinančią viską aplinkui iš eilės, išdžiovinančią gyvastingumo šerdį. Taigi sekantį pasisakymo paragrafą pavadinsiu „Belaukiant lietaus“.
II
dabar tai driokstelės – nesuvaldomas linksmumas susitvenkia augalo gyvastyje visa esamybės prigimtimi nusiteikiama galimybei tik didieji laukymės medžiai įsipareigoję gilesnei paslapčiai („viskas yra daug klaikiau“ „viskas yra daug klaikiau“) nerimastingai blaškosi desperatiškai graibsto orą negalėdami priartėti prie pirmosios priežasties - ką šioje situacijoje šnara prabundantis šienas neįdomus iš principo dar nežinau („daržinė“ „daržinė“ „daržinė“ ???)
pradeda lyti – pasakėčia į kiekvieną medžio lapą
P. S.
Bet koks panašumas tarp daržinės ir Seimo čia yra atsitiktinis ir išgalvotas.