Prezidentė metiniame pranešime: „Laisvėje kyšininkų tebėra daugiau negu turėtų būti“ (papildyta, skelbiame visą kalbą, video)

Žiūrėkite reportažą.

„Ar tai laimėjimas? Tikrai ne. Visų pirma todėl, kad tie už grotų atsidūrę nusikaltėliai - ne vieninteliai ir ne paskutiniai, vertęsi tokia veikla. Gerbiu nekaltumo prezumpciją ir vis dėlto drįstu teigti: laisvėje kyšininkų tebėra daugiau negu turėtų būti. Tą rodo ir specialiųjų tarnybų atlikti tyrimai, ir žmonių, su kuriais dažnai bendrauju, patirtis“, - sakė prezidentė.

Prezidentė  savo pasakymą apie kyšininkus ištarė kiek kitaip, nei buvo pasirengusi: metinio pranešimo tekste, kuris buvo paskelbtas prezidento portale, buvo keliamas ambicingesnis tikslas - įkalinti daugumą kyšininkų: "Laisvėje kyšininkų tebėra daugiau negu turėtų būti".

Pernai metiniame pranešime ji piktinosi, kad nė vienas kyšininkas nebuvo nuteistas laisvės atėmimu.

Prezidentė žadėjo, kad jei gaus įtartiną Seimo priimtą įstatymo projektą pasirašyti, tai būtinai išsiaiškins, koks korumpuotas pareigūnas jį „stūmė“.

„Kiekvieną kartą, kai man bus pateiktas koks nors atskiros grupelės užsakytas, korupcija ar tiesiog kvailybe dvelkiantis įstatymas, asmeniškai domėsiuos jo kilmės istorija. Asmeniškai aiškinsiuos, kurioje teisėkūros grandyje atsirado tokių įtarimų keliančios nuostatos.

Sakoma: tauta turi pažinti savo didvyrius. Tačiau būtina pažinti ir savo niekdarius, nemokšas, o ypač - parsidavėlius. To reikia, kad apvalytume valstybės tarnybą, kad išguitume iš jos tuos, kurie atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais ir nuosprendžiais. O baisiausia - žmonių pasitikėjimu valstybe“, - žadėjo ji.

Prezidentė pažymėjo per metus vetavusi 12 Seimo teisės aktų, ir ypač pažymėjo neleidusi mažinti akcizų.

„Privalėjau užkardyti alkoholio verslo lobistų iniciatyvą, kuria siekta valstybės biudžeto sąskaita alkoholio industrijos magnatų kišenes papildyti šimtu milijonų litų. Lygiai tiek milijonų būtume praradę mes - visuomenė ir valstybė“, - sakė prezidentė.

Seime perskaityti metinį pranešimą prezidentui yra konstitucinė pareiga.

Pranešime paprastai būna apžvelgiama politinė, ekonominė, socialinė, kultūrinė šalies padėtis, Lietuvos vidaus ir užsienio politika. Valstybės vadovas teikia siūlymus, kaip spręsti įvairias problemas.

Pagal tradiciją, kartu su Lietuvos parlamento nariais metinio prezidentės pranešimo pakviesti klausytis Vyriausybės vadovas ir ministrai, užsienio šalių ambasadoriai, Lietuvos teismų, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, miestų ir rajonų merai, kiti garbingi svečiai.

Prezidento metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, šalies vidaus ir užsienio politiką numato Konstitucija. Tačiau Pagrindiniame šalies įstatyme nėra numatyta, kada toks pranešimas turėtų būti skaitomas.

Prezidentė D.Grybauskaitė, prie valstybės vairo stojusi 2009-ųjų liepos 12-ąją, pernai metinį pranešimą parlamento tribūnoje skaitė birželio 8 dieną.

Šalies vadovai pranešimus Seimui pateikia nuo 1993 metų. Vienintelį kartą - 2004 metais - per trumpą tuomečio prezidento Rolando Pakso kadenciją, pasibaigusią prezidento apkalta ir R.Pakso nušalinimu nuo pareigų, prezidento metinis pranešimas nebuvo parengtas.

****

Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas:

Brangūs Lietuvos Žmonės, gerbiami posėdžio dalyviai,

Nuoširdžiai džiaugiuosi proga vėl susitikti su Jumis.

Šį, man ypač svarbų įvykį vertinu ne tik kaip konstitucinę pareigą, bet pirmiausia kaip galimybę visiems kartu stabtelėti, atitrūkti nuo vienadienių problemų, konfliktų, skandalų ir pasikalbėti apie svarbius dalykus, kurie gali lemti mūsų šiandieną ir mūsų vaikų rytojų.

Esu konstruktyvaus žodžio šalininkė. Ir kalbu, kad žodžius paverstume darbais, o darbus - rezultatais.

Kaip tik taip suprantu ir Konstitucijoje numatyto prezidento metinio pranešimo tikslą ir prasmę. Todėl, ruošdamasi šiandieniniam susitikimui, nutariau trumpai atsigręžti į du tūkstančiai dešimtuosius, kad kartu įvertintume, kokių vaisių davė pernykštis pokalbis.

Lygiai prieš metus savo pirmajame metiniame pranešime įvardijau skaudžiausią mūsų visuomenės rykštę - valstybės nužmogėjimą. Apžvelgiau opiausias problemas, kurios kyla iš šios mūsų gyvenimo ydos. Pasiūliau kelią - besąlygiškos žmogaus viršenybės principo įtvirtinimą visuose darbuose, planuose ir sprendimuose.

Srautas pritariančių skambučių, laiškų, žinučių, kurių sulaukiau iš eilinių Lietuvos žmonių, valstybės pareigūnų, politikų ir politikos apžvalgininkų, mane džiugino. Jis reiškė: savo valstybėje jaučiamės panašiai, problemas suprantame vienodai, sprendimus matome tokius pačius.

Vadinasi, galime dirbti vieningai ir bendram tikslui - valstybei ir jos žmonėms. Tik sutarę dėl šio - visų svarbiausio - prioriteto, liausimės blaškytis ir gebėsime atsakingai pasirinkti aiškią vieningo ir strateginio mąstymo kryptį.

Sutvarkysime ir teisėkūros procesą - padarysime jį aiškesnį, skaidresnį ir efektyvesnį. Nukreipsime jį dirbti ne kokiai nors atskirai žinybai, ne saujelei, grupelei ar grupuotei, o mūsų žmonėms, visuomenei, valstybei.

Kiek toli pažengėme šia kryptim?

Kalbėsiu faktais.

Per šiuos metus dvylika kartų Seimui grąžinau svarstyti jo priimtus įstatymus.

Nes privalėjau užkardyti alkoholio verslo lobistų iniciatyvą, kuria siekta valstybės biudžeto sąskaita alkoholio industrijos magnatų kišenes papildyti šimtu milijonų litų. Lygiai tiek milijonų būtume praradę mes - visuomenė ir valstybė.

Teko grąžinti Žemės ir Žemės reformos įstatymus, nes negalėjau leisti rizikuoti visų Lietuvos žmonių turtu.

Praėjusią savaitę grąžinau pakartotinai svarstyti ir Miškų įstatymo pataisas. Negalėjau pritarti, kad būtų įteisintos prielaidos neprognozuojamam ir nesuvaldomam miškų niokojimui bei urbanizacijai. Sutikti, kad iš žmonių būtų atimti dar ir miškai, kaip atsitiko su gražiausiomis Lietuvos paežerėmis ir paupiais.

Su tokiais ir panašiais įstatymų leidybos atvejais susidūriau, kaip jau minėjau, 12 kartų. Vienuolikos mano veto Seimas neatmetė, tikiu, kad į pateiktus svarius argumentus bus įsiklausyta ir pastarojo - Miškų įstatymo - veto atveju. Darau išvadą: parodžius broką, pateikus paruoštus jo ištaisymo būdus, Seimo nariai išgirdo argumentus. Tai reiškia, kad bendradarbiavimas įmanomas ir buvo vaisingas, nors ne visada lengvas ir greitas.

Gerbiamieji,

Neketinu pasitenkinti vien padėties vertinimu, apgailestavimu dėl menkos pažangos ir anoniminių kaltininkų pasmerkimu. Kur jau kur, o šioje - įstatymų leidybos - srityje negalime laukti dar vienerių metų, kad paskui dar sykį įvertintume padėtį. Todėl siekdama rezultato - naujo požiūrio ir naujos įstatymų kokybės - būsiu nuosekli ir atkakli.

Jeigu man pasirašyti bus pateiktas visuomenei žalingas įstatymas, jį vetuosiu. Siūlysiu konstruktyvius sprendimus, kurie pagerintų ir praskaidrintų mūsų gyvenimą, o ne skurdintų žmones ir varytų juos arba į neviltį, arba - į viltį svetimoje šalyje.

Ir kiekvieną kartą, kai man bus pateiktas koks nors atskiros grupelės užsakytas, korupcija ar tiesiog kvailybe dvelkiantis įstatymas, asmeniškai domėsiuos jo kilmės istorija. Asmeniškai aiškinsiuos, kurioje teisėkūros grandyje atsirado tokių įtarimų keliančios nuostatos.

Sakoma: tauta turi pažinti savo didvyrius. Tačiau būtina pažinti ir savo niekdarius, nemokšas, o ypač - parsidavėlius. To reikia, kad apvalytume valstybės tarnybą, kad išguitume iš jos tuos, kurie atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais ir nuosprendžiais. O baisiausia - žmonių pasitikėjimu valstybe.

Taip, vėl kalbu apie korupciją.

Apie šią - skaudžiausią, giliausiai įsišaknijusią ir sunkiausiai gydomą mūsų negalią - kalbėjau ir prieš metus.

Priminsiu vienu sakiniu: kalbėjau apie jos paplitimo ir nebaudžiamumo problemas, informavau, kad už korupcines veikas buvo pradėta per septynis šimtus ikiteisminių tyrimų. Tačiau nė vienas kyšininkas nebuvo nuteistas laisvės atėmimu.

Kas pasikeitė nuo praėjusio birželio?

Pirmasis skaičius liko toks pat - už tas pačias korupcines veikas ir vėl pradėta per septynis šimtus ikiteisminių tyrimų. Tačiau už veikas, susijusias su kyšininkavimu, realiai laisvės neteko jau 18 nusikaltėlių: 6 - už kyšio ėmimą, 12 - už papirkimą.

Ar tai laimėjimas? Tikrai ne.

Visų pirma todėl, kad tie už grotų atsidūrę nusikaltėliai - ne vieninteliai ir ne paskutiniai, vertęsi tokia veikla. Gerbiu nekaltumo prezumpciją ir vis dėlto drįstu teigti: laisvėje kyšininkų tebėra daugiau negu už grotų. Tą rodo ir specialiųjų tarnybų atlikti tyrimai, ir žmonių, su kuriais dažnai bendrauju, patirtis.

Antra - mes siekiame ne kuo daugiau susodinti į kalėjimą, bet užkardyti ir atgrasyti. Mano vertinimu, šia kryptimi per metus pasistūmėjome gerokai pirmyn.

Dėkoju Seimui už tai, kad išgirdo mano pernykštį kreipimąsi, palaikė pastangas pradėti nuoseklią sisteminę kovą ir iš esmės pritarė visiems mano pasiūlymams, kuriais siekiau, kad šalyje sukurtume aplinką, kurioje sukčiauti ir vogti būtų ne tik negražu, bet ir nepelninga.

Mano pasiūlyti ir Seimo priimti pailginti senaties terminai susiaurins landas išvengti pelnytų bausmių. Be to, nebelieka paskatų vilkinti bylas.

Siūliau iš esmės padidinti baudas už ekonominius nusikaltimus - ir tokios pataisos jau įteisintos.

Pavyko įtikinti Seimą pritarti mano pasiūlytoms Baudžiamojo kodekso pataisoms, kuriomis įteisinta atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą nuostata ir įtvirtinta išplėstinio turto konfiskavimo galimybė.

Šiomis pataisomis atsisakėme trumparegiškos doktrinos „nepagautas - ne vagis". Sargų negebėjimas pagauti vagies teisuoliu nepadaro. Todėl suteikėme valstybei teisę pasidomėti nepaaiškinamų turtų kilme.

Įtvirtinome valstybės teisę konfiskuoti visą neteisėtai sukauptą turtą - įskaitant ir tą, kurį mėginta paslėpti sukčiaus giminaičių ar bendrininkų vardu.

Šiais sprendimais ne tik priversime susiskaičiuoti galimą nusikalstamo verslo pelningumą ir riziką. Teisėsaugai jais suteiksime - ir jau suteikėme - naują ir veiksmingą instrumentą. Netrukus galėsime pareikalauti įtikinančio rezultato.

Taip pasiuntėme aiškų signalą tiems, kas iki šiol slapta, o kartais ir įžūliai atvirai tyčiojosi iš visuomenės ir valstybės. Įspėjome juos: šį kartą mes ne tik kalbame. Šį kartą mes darome. Panaudosime visas valstybės galias, kad apgintume jos nuosavybę ir garbę.

Ir ypatingą dėmesį skirsime pačių kovotojų korpuso kokybei - jų kompetencijai, profesionalumui - ir visų pirma padorumui.

Pasiūliau pataisyti Valstybės tarnybos, Korupcijos prevencijos ir Operatyvinės veiklos įstatymus. Sugriežtinome užkardas, kad nepakankamos kompetencijos ir ypač abejotinos reputacijos asmenys nepatektų į ministerijų, savivaldybių, prokuratūrų, valstybės įmonių postus, kuriuose formuojami pasiūlymai ir daromi sprendimai. Neabejoju, kad naujų vėjų reikia teisėsaugos institucijoms bei specialiosioms tarnyboms.

Todėl dėkoju Seimui, palaikiusiam mano iniciatyvą nustatyti pareigūnų kadencijas. Tikiu, kad tai krestelės sistemą. Pakurstys gabių ir kūrybingų pareigūnų profesinius siekius. Ir padės įveikti tai, kas iki šiol atrodė neįveikiama, - pavojingą ilgalaikio įsitvirtinimo poste sindromą, nuo kurio - tik žingsnis į „visagalystę", į nebaudžiamumą, į klaninį teisingumą.

Vis dėlto dar laukia valstybės tarnybos ir viso iš biudžeto gyvenančio sektoriaus skaidrinimo, atsakomybės bei profesionalumo stiprinimo darbas.

Čia būtinai norėčiau dar kartą trumpai sugrįžti į pernykštę apžvalgą. Būtent į tą jos dalį, kur kalbėjau apie teismus. Apie sistemos sustabarėjimą, profesinį degradavimą ir aroganciją. Ir apie neatidėliotiną poreikį supaprastinti teisminio proceso procedūras, įteisinti platesnį atstovavimą visuomenei teismuose. Kalbėjau ir apie būtinybę atverti sistemą naujiems žmonėms, naujiems požiūriams ir darbams.

Žinau, pastarojo meto skandalų kontekste toks šiandieninis mano vertinimas nuskambės gal ir netikėtai. Tačiau, peržvelgusi praėjusių metų įvykius ir darbus, pasakysiu: ledai pajudėjo.

Pakeistas Teismų įstatymas sukūrė prielaidas įtraukti visuomenę į teismų ir teisėjų administracinės veiklos kontrolę. Reikia, kad šią įstatyme įtvirtintą nuostatą pradėtume taikyti realiame gyvenime. Kad pačios visuomeninės organizacijos imtų aktyviai naudotis jai numatyta teismų administravimo kontrolės teise. Jei reikės, esu pasirengusi paremti visuomenininkų pastangas įsijungti į teisingumo sistemos veiklos tobulinimo darbus.

Prieš kurį laiką savo iniciatyva atskiru dekretu patvirtinau naują teisėjų atrankos tvarką. Domėjausi ir žinau: ji jau paspartino atrankos procesą, papildė jų komandą naujais geros reputacijos žmonėmis ir sumažino teisėjų darbo krūvį. Praėjusią savaitę pasirašiau ir Teismų įstatymo pakeitimus, kurių paskirtis panaši - padaryti teismų sistemą lankstesnę, paspartinti teisėjų perkėlimo ir atrankos procedūras. Teisėjų pajėgos galės būti paskirstytos racionaliau, darbo krūvis - tolygiau. Todėl visuomenė galės pareikalauti ne tik spartesnio bylų nagrinėjimo, bet ir geresnės darbo kokybės.

Pastaruoju metu pratrūkę teisėjų elgesio skandalai yra gėdingi. Tačiau jie neturi mūsų varyti į neviltį. Nes tai - senos šunvotės, ilgai dangstytos klano paslapties šydu, pagaliau pratrūkusios į išorę. Ir tai reiškia - valomės. Tas teikia svarumo mūsų, o ne sistemos uždarumo šalininkų argumentams.

Kyšis, piktnaudžiavimas tarnyba, korupcinė veika - tai sandoriai, kuriuose dalyvauja mažiausiai dvi šalys. Tai reiškiniai, kurie gali egzistuoti tol, kol mes - visuomenė - tą pakenčiame. Padėtis ims keistis tik tuomet, kai visuomenės nepakantumo koncentracija pasieks kritinę ribą.

Noriu ir sieksiu, kad tas įvyktų kuo greičiau. Ir viešai įsipareigoju nuosekliai remti ir globoti į šį tikslą orientuotas piliečių iniciatyvas. Nes būtent dabar, o ne rytoj yra tas lemtingasis momentas „arba - arba".

Gerbiamieji,

Gyvename ypatingą metą, kai kritiniais taškais pažymėta beveik kiekviena mūsų valstybės ir visuomenės gyvenimo sritis.

Taip pat ir ekonomika.

Jau kuris laikas ramiau atsikvėpę džiaugiamės, kad pavyko išvengti finansų griūties. Krizę suvaldėme. Ir dargi daug geriau nei kai kurios Europos senbuvės, euro zonos narės. Tai - gera žinia.

Ekonomikos augimas gerokai viršijo prognozes ir pasiekė beveik 7 procentų rodiklį. Tai įspūdinga naujiena. Tikiu, tą ilgainiui pajus kiekvienas Lietuvos žmogus.

Tačiau užvis svarbiausia ne rekordiniai tempai, o augimo šaltiniai.

Pernai mūsų ūkis augo daugiausia dėl eksporto - tai yra tik dėl to, kad kitose šalyse žmonės ėmė gyventi geriau ir pirkti daugiau. Šiemet pastebime naują tendenciją: atsigauna vidaus vartojimas mūsų pačių rinkoje. Pradeda atsigauti ekonominiai lūkesčiai. Tai reiškia: ima rastis ekonominio optimizmo. Randasi tikėjimo.

Būtent dabar ypatingą prasmę įgauna solidarumo idėja. Todėl atsigręžkime į tuos, kam sunkiausia. Atkreipkime dėmesį į kainas tų produktų, kurie yra ypač svarbūs kukliausio vartotojo krepšelyje. Aiškinkimės jų brangimo priežastis. Čia savo darbą turi atlikti konkurencijos prižiūrėtojai.

Rimtai svarstykime minimalaus darbo užmokesčio klausimą. Dėl jo turime būti apdairūs, tačiau negalime būti užsispyrę. Tesėkime pažadą atkurti pensijas. Socialinė sistema laukia realių reformų, o ne popierinių koncepcijų ar gairių.

Padėkime verslui. Ypač tam, kuris investuoja į ateitį, sukuria naujas darbo vietas ir taip padeda valstybei žmonių lūkesčius ir šiandienines ekonominės plėtros galimybes paversti realybe.

Žinau, finansinės paramos ar didelių mokesčių lengvatų pasiūlyti negalime. Tačiau padarykime tą, ką galime. Prisiminkime savo pačių sumanymus - beprasmių suvaržymų ir biurokratinės naštos palengvinimo idėją, verslo skatinimo priemones. Deja, senokai nieko negirdėjome apie biurokratijos saulėlydžio ir verslo saulėtekio iniciatorių laimėjimus ar bent pasiūlymus. Ne 2020-aisiais ar 2030-aisiais, o būtent dabar, kai ekonomika įgauna potencijos, jai būtinas realus palaikymas. Todėl raginu visas ministerijas, tarnybas ir žinybas inventorizuoti savo darbus, planus, gaires ir strategijas bei rimtai susikaupti šiam darbui.

Pagaliau susitvarkykime su Šilumos ūkio problemomis ir pagaliau pradėkime statyti suskystintų dujų terminalą, užtenka trypčioti vietoje. Tai - neatidėliotina.

Neatidėliotina ir tai, kad nuo šių metų viešieji pirkimai turi tapti skaidriu procesu. Visuomenė ir valstybė turi žinoti, kas ir kodėl perkama už jos pinigus. Todėl ir pasiūliau įstatymo pataisas, kurios numato įgyvendinti institucinę Viešųjų pirkimų tarnybos reformą, užtikrinant realų šios institucijos nepriklausomumą ir veiklos efektyvumą. Bei nustatant pirkimų viešinimo tvarką, kuri neleistų perkančiosioms organizacijoms nuslėpti vykdomų viešųjų pirkimų.

Tai sumažins piktnaudžiavimo galimybes ir sudarys sąlygas į administracinę atsakomybę patraukti bet kokius viešųjų pirkimų pažeidimus padariusius asmenis ir jiems skirti adekvačias sankcijas. Tikiuosi Seimo palaikymo.

Optimizmo ir tikėjimo atsigaunant ekonomikai turi rastis ir kitose srityse - kultūroje, švietime, nevyriausybinėje veikloje.

Seimui teikdama Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires sakiau ir dabar kartoju - valstybė turi daug nuveikti gerindama žmonių kultūrinę aplinką, sudarydama galimybes visiems gyventojams pažinti mus vienijantį veiksnį - kultūrą - ir tapti jos kūrėjais. Būtina užtikrinti galimybę skaityti knygas, lankyti muziejus, teatrus, filmus ir koncertus. Kultūra nėra prabanga, kultūra yra mūsų vienybės garantas, be kurios neišgyvens mūsų demokratija, mūsų bendrumas, mūsų tautinė tapatybė, mūsų Lietuva.

Svarbiu ateities uždaviniu laikau švietimo humanizavimą - švietimo sistema turi ne tik suteikti žinių, bet būti jautri kiekvienam žmogui, kiekvieno individualiems gebėjimams, išugdyti savivertės, bendruomeniškumo, pasididžiavimo savo šalimi jausmus. Kiekvienas Lietuvos pilietis turi jaustis vertingas ir galintis save realizuoti.

Įgyvendinti šiuos užsibrėžtus tikslus galėsime tik tuomet, kai ekonominė gerovė, socialinis teisingumas ir pagarba žmogui taps nuolatiniais ir svarbiausiais bet kurios vyriausybės strateginiais tikslais ir taktiniais sprendimais.

Gerbiamieji,

Šiais metais su daugeliu šalių pažymime diplomatinių santykių atkūrimo dvidešimtąsias metines. Man tai labai reikšmingos sukaktys asmeniškai, nes pati prisidėjau prie Lietuvos diplomatinės tarnybos kūrimo ir pirmųjų Lietuvos diplomatijos žingsnių.

Kad Lietuva tapo visateise euroatlantinės bendrijos dalimi, yra svarbiausias mūsų šalies daugiametės užsienio politikos rezultatas ir tęstinumo garantas. Šiuos pasiekimus sustiprina ir tai, kad šiais metais Lietuva pirmininkauja net dviem tarptautinėms organizacijoms - Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai bei Demokratijų bendrijai.

Narystė visose tarptautinėse organizacijose ir visi forumai turi padėti užtikrinti tinkamą aplinką svarbiausiems Lietuvos interesams įgyvendinti - saugumui, ekonominei gerovei, energetikos nepriklausomybei ir geriems santykiams su kaimynais.

Džiaugiuosi, kad aktyvi Lietuvos pozicija, kurią tvirtai gyniau, kuriant naująją NATO strategiją, atnešė dar daugiau ir konkretesnių saugumo garantijų mūsų šalies žmonėms ir visam Baltijos šalių regionui. Po septynerių narystės NATO metų turime Baltijos valstybių gynimo planus.

Nuosekliomis Lietuvos pastangomis pavyko pasiekti garantijų, jog priešraketinės gynybos srityje Lietuvos interesai nebus pažeisti: NATO šalis ir toliau gins aljansas. Europa nebus dalijama į geografinius sektorius.

Produktyvi narystė Europos Sąjungoje - nuolatinis Lietuvos prioritetas. Pagrindinis praėjusio laikotarpio pasiekimas yra tai, kad nuo du tūkstančiai penkioliktųjų metų Lietuva ir Baltijos šalys energetikos srityje nebebus izoliuotos nuo likusios Europos. Tai mūsų tikslas, kuris aktyviomis ir Lietuvos pastangomis tapo visos Europos tikslu. Tačiau jam įgyvendinti turime įvykdyti gyvybiškai svarbius jungčių su Švedija ir Lenkija projektus, kuo skubiausiai pasistatyti suskystintų dujų terminalą.

Lietuvai aktyviai veikiant Briuselyje, Europos Sąjunga išsikėlė tikslą siekti, kad visi jau vykdomi ir būsimi branduolinių jėgainių projektai turėtų atitikti aukščiausius tarptautinius standartus. Šiuos saugumo standartus turi atitikti ir Europos kaimynystėje būsiančios atominės elektrinės įskaitant ir Lietuvos kaimynines šalis. Apie šią Lietuvos iniciatyvą jau buriasi reikšmingas Europos Sąjungos narių skaičius.

Europos šalių ekonominiai klausimai, energetikos nepriklausomybė - tai tik kelios sritys, kur mūsų interesai sutampa su Šiaurės Europos valstybėmis.

Baltijos jūros šalių regiono stiprinimas išlieka viena pagrindinių Lietuvos užsienio politikos krypčių. Esame neatsiejama Baltijos jūros regiono dalis, turime patikimų partnerių, su kuriais mus vienija tie patys regiono plėtros tikslai. Natūralu, jog visose srityse bendradarbiavimas su Šiaurės Europos šalimis išlieka svarbiausias prioritetas.

Lietuvos saugumui svarbi konstruktyvi ir stabili kaimynystė. Todėl mums svarbus strateginių energetikos ir saugumo projektų su Lenkija įgyvendinimas.

O nepriklausoma Baltarusija - Lietuvos interesas. Visada pasisakiau ir pasisakysiu už dialogo ir bendradarbiavimo su kaimynais metodą. Tačiau tai nereiškia, kad nukreiptas prieš demokratinius principus ir žmogaus teises pažeidžiantis elgesys gali būti toleruojamas.

Atvirumas, skaidrumas ir tęstinumas - Lietuvos užsienio politikos nekintantys bruožai. Šiais principais vadovaujamės šiemet pirmininkaudami Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai, vadovausimės ir rengdamiesi artėjančiam Lietuvos pirmajam pirmininkavimui Europos Sąjungoje.

Mieli Lietuvos žmonės,

Pradedame trečią atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį. Laisvę iškovojome, tačiau pamiršome, jog ją reikia ir toliau ginti. Ginti, kasdien stiprinant demokratiją.

Esu tikra, jog einame teisingu keliu, todėl neketinu iš jo trauktis. Matau permainų pradžią ir darysiu viską, kad jos sėkmingai vyktų ir toliau.

Kiti metai jau bus lengvesni šalies ekonomikai. Tačiau politikoje - paženklinti Seimo rinkimų. Tikiu, jog Lietuva yra subrendusi permainoms ir gebės nepasiduoti populizmui.

Todėl kreipiuosi į politikus: raginu kovoti ne dėl valdžios, o dėl valstybės. Dėl žmonių, kurie ją kuria savo kasdieniniu darbu.

Sugrąžinkime pasitikėjimą, sukurkime tvirtą visuomenę. Atsparią korupcijai ir nepakančią melui. Turinčią aiškias vertybes ir mokančią jas ginti.

Kurkime Tėvynę, kurios niekas nenorėtų palikti. Tėvynę, kurios ilgimės išvykę ir į kurią skubame sugrįžti.

Ačiū už dėmesį.