Etikos prievaizdai nukryžiuotų ir tą partiją, ir Seimo vadovybę, ir kanceliariją – juk įstatymai draudžia piktnaudžiauti partijoms valstybės ištekliais.
Tačiau šiuos įstatymus reikėtų tobulinti – kaip nors išplėsti jų taikymo galimybes. Tai daryti, regis, verčia savaitgalį istorinėje Seimo salėje vykęs 13-asis Sąjūdžio suvažiavimas.
Juk seniai aišku, kad ši struktūra – tik vienas iš daugelio Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų padalinių, atliekanti partijai svarbią misiją – išlaikyti kumštyje ištikimiausius ir radikaliausius dešiniųjų rinkėjus.
Todėl konservatorių vadai Sąjūdį dažniausiai prisimena artėjant rinkimams.
Tad gal be reikalo Sąjūdžio vadovas, konservatorius R.Kupčinskas skundžiasi, kad ši visuomeninė organizacija vegetuoja visiškai savarankiškai?
Nors ne visi veikėjai, save vadinantys sąjūdininkais, yra ir valdančiosios partijos nariai, akivaizdu, kad dabartinis Sąjūdis ir konservatorių partija – lyg Siamo dvyniai.
Tai liudijo ir iš tribūnos skambėjusios ugningos dešiniųjų patriarcho bei jo bendražygių kalbos. Buvo nuolatos kartojamas pagrindinis konservatorių šūkis: priekinėse žūtbūtinio dvidešimtmečio karo su raudonuoju revanšu fronto linijose yra tiktai jie.
Iškalbinga buvo ir renginio svečių galerija, kurioje dominavo partijos nariai ir rėmėjai.
Daugelis tikrojo Sąjūdžio buvusių vadovų, pavyzdžiui, A.Sakalas, R.Ozolas, V.Radžvilas, net nebuvo pakviesti į šį suvažiavimą.
Bet ar verta tuo stebėtis? Juk jie – ne vienintelės teisingos Lietuvoje partijos nariai.