Dabar A. Stančikui lieka dar mažiau atokvėpio akimirkų nei tada, kai jis vadovavo vien žemės ūkio kooperatyvui „Pieno gėlė“. ŽŪR pirmininkas važinėja po šalies rajonus ir su žemdirbiais aptaria Lietuvos žemės ūkio ateitį, beveik visą praėjusią savaitę kartu su oficialia Lietuvos agrarininkų delegacija praleido žemės ūkio parodoje „Agro 2011“ Ukrainos sostinėje Kijeve.
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus STANČIKAS atsako į „Ūkininko patarėjo“ korespondento Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS klausimus apie žemdirbių savivaldos vadovo šiandieninę misiją, nuveiktus ir laukiančius darbus, susitikimus su šalies valdžia ir europarlamentarais, atkirčius ūkininkų darbo niekintojams ir apie tai, ar pavyksta nenuskriausti šeimos, visa galva pasinėrus į visuomeninę veiklą.
- Apie pirmąjį ŽŪR pirmininką prof. Antaną Stancevičių buvo kalbama, kad jis norėjo paversti Rūmus tarsi kokia agrarinio mokslo šventove, priedėliu prie Lietuvos žemės ūkio universiteto, Veterinarijos akademijos ir Žemdirbystės instituto, mažiau dėmesio skyrė praktiškiems dalykams (išskyrus gal kooperaciją). Jonas Ramonas bandė padaryti ŽŪR lobistine, su valdžia kariaujančia institucija, Bronius Markauskas stengėsi praminti kelius į Briuselį. Kaip Jūs įsivaizduojate savo misiją Rūmuose?
- Teko dirbti su profesoriumi A. Stancevičiumi. Jo kooperacijos idėjas girdėjau, kaip sakoma, iš pirmųjų lūpų. Atkurti Rūmus profesorius atėjo iš Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA), todėl nieko nuostabaus, kad svarbiausioji Rūmų kryptis ir užduotis, A.Stancevičiaus įsitikinimu, turėjo būti švietėjiška veikla. ŽŪR ir dabar stengiasi neatitrūkti nuo Žemės ūkio universiteto (LŽŪU), Veterinarijos akademijos (LVA) (tiesa, kai ji kartu su Kauno medicinos universitetu susijungė į Sveikatos mokslų universitetą, tai padaryti sunkiau).
Su J. Ramonu esame iš tų pačių kraštų (iš Žemaitijos – red. past.). Jis – tipiškas revoliucionierius. Mano tėvukas sakydavo: „Jeigu nori ką nors pasiekti, reikia būti savu“. Jis turėjo galvoje diplomatišką bendravimą. Kai kas tvirtina, kad laimi tik akiplėšos. Vadovaudamas Rūmams, J. Ramonas visas kliūtis bandydavo įveikti jėga. Kai kada šį tą taip galima iškovoti. O ir žemdirbiams „ agresyvūs kovotojai“ labiau patinka.
Aš, kaip ir B. Markauskas, labiausiai vertinu derybas, diplomatiją. Bet jeigu tokiais būdais nevyksta pasiekti tikslo, belieka kraštutinumai. Visame pasaulyje, ypač Europos Sąjungoje, ūkininkai savo teises gina kaip įmanydami.
Galima sakyti, iš visų buvusių ŽŪR vadų šį tą pasiskolinau. Žinoma, aklai jų nekopijuoju.
-Kodėl taip netikėtai atsisakėte ilgamečio ŽŪR direktoriaus Remigijaus Urbono paslaugų? Kodėl į šį postą buvo siūlomi gerokai nutolę nuo žemės ūkio asmenys, o vienas jų ir patvirtintas, žemdirbiškajai visuomenei labai stebintis, naujuoju ŽŪR administracijos vadovu?
- Pažinojau R.Urboną labai seniai. Nesipykome. Bet būtina prisiminti, kaip aš, net ir pačiam sau netikėtai, tapau kandidatu į ŽŪR pirmininkus, po to – ir Rūmu vadovu. Turėjau vos dvi dienas apsispręsti. Iki paskutinės akimirkos, net ir prasidėjus ataskaitiniam rinkimų suvažiavimui, tikėjausi, kad B. Markauskas persigalvos ir sutiks kandidatuoti dar vienai kadencijai. Bet, kaip sako žemaičiai, „teep beišėja“ ir į šį kabinetą atėjau be savo komandos.
Jau per suvažiavimą buvo daug kalbėta apie kai kurias R. Urbono savybes. Visiems atvirai pasakiau, kad nesirengiu kelti Rūmuose dulkių debesų, o tai, kas trukdo Rūmams normaliai veikti, pasistengsiu išnešti be didelio triukšmo. Mes trise (B. Markauskas, R. Urbonas ir aš) susirinkę prieš tarybos posėdį vyriškai pasikalbėjome ir nusprendėme, kad R. Urbonas garbingai pasitrauks iš ŽŪR administracijos vadovo posto. Belieka apgailestauti, kad ne viskas vyko sklandžiai, o ŽŪR direktorių kaita nebuvo visiškai suprantama žemdirbiškajai visuomenei.
Rinkdamasis žmogų, kuris turėjo pakeisti R. Urboną, atsižvelgiau ne į partinę priklausomybę ar politines pažiūras, bet pirmiausia į vadybinius sugebėjimus. Teko atmesti ne vieną „politizuotą“ pasiūlymą. Juokaudavau: „Jeigu apsiriksiu, pats turėsiu dirbti dar ir direktoriumi, o netinkamas asmuo, oficialiai einantis šias pareigas, gal norės perimti Rūmų pirmininko įgaliojimus“.
Nei pirmo naujojo kandidato, nei antro anksčiau nepažinojau. Rėmiausi rekomendacijomis iš įvairių šaltinių. Pirmasis kandidatas (inžinierius statybininkas Arūnas Zinkevičius – red. past.) tikrai nebuvo labai vykęs pasirinkimas. Gerai, kad ŽŪR taryba nebalsavo už jį. Su naujuoju ŽŪR direktoriumi (ilgamečiu restoranų tinklo „Bernelių užeiga“ administratoriumi Vaidu Pociumi – red. past.) bendraujame dalykiškai. Jis, profesionalus vadybininkas, tvarko Rūmų administracinius reikalus taip, kaip ir numato darbo sutartis. Anksčiau ŽŪR administracija buvo susiskaldžiusi į „savus“ ir „svetimus“. O aš įpratęs dirbti pagal principą „Visi už vieną, vienas už visus“. Taip mes, ūkininkai, pasitikėdami vieni kitais, atvirai, sąžiningai prieš 11 metų sukūrėme žemės ūkio kooperatinę bendrovę „Pieno gėlė“. Tikiuosi, laikui bėgant visus aštrius kampus Žemės ūkio rūmuose užglaistysime.
-Į Žemės ūkio rūmų X suvažiavimo rezoliuciją, be kita ko, įrašytas žemdirbių savivaldos siekis, kad žemės ūkio mokyklos (dabar dažniausiai tapusios verslo ir technologijų mokyklomis) vėl taptų pavaldžios Žemės ūkio ministerijai, baigę aukštuosius mokslus specialistai agrarininkai liktų dirbti kaime, o į Žemės ūkio universiteto tarybą būtų įtraukti bent du žemdirbių savivaldos atstovai. Ką jau pavyko nuveikti? Ar tokie tikslai ne per sunkūs ŽŪR pečiams?
- Dar per mažai laiko praėjo nuo suvažiavimo. Norėčiau pasitelkti visuomeninius patarėjus švietimo klausimais iš universitetų, profesinių mokyklų: specialistus, mokyklų vadovus, profesorius.
Nesusilaikau nepajuokavęs, kad ir atskiros Aplinkos ministerijos nereikia, tai turėtų būti vienas iš Žemės ūkio ministerijos departamentų. Arba dabartinei Aplinkos ministerijai reikėtų suteikti tokį statusą, kokį turi Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Agrarinės švietimo ir mokslo įstaigos taip pat turi būti pavaldžios ŽŪM. Kol kitos ministerijos globoja buvusias žemės ūkio profesines mokyklas, jos, užuot ruošusios kvalifikuotus kaimo darbininkus, dabar parūpina specialistų miestui arba, dar liūdniau, pasauliui už Lietuvos sienų.
Pajutau, kad su agrarinėmis aukštojo mokslo įstaigomis ŽŪR ryšiai silpnesni negu su profesinėmis žemės ūkio mokyklomis. Važinėdamas po Lietuvą, lankydamas rajonus, kaimus, pastebiu, kaip trūksta specialistų. Pirmiausia veterinarų. Žemdirbių savivalda turėtų suremti pečius su akademine bendruomene, valdžia, kad žemės ūkio ( ne tik veterinarijos, bet ir agronomijos) specialistų būtų nei per mažai, nei per daug, baigę studijas jie grįžtų į kaimą, užuot išvažiavę į užsienį.
Jeigu ūkininkas neturi aukštojo išsimokslinimo ir nesupranta apie žemės ūkį, tai jo veikla – vienas vargas. Praktiškai visi stipriausi Lietuvos ūkininkai turi LŽŪU (LŽŪA) ar LVA diplomus.
Šiandien didžiųjų miestų moksleiviai studijuoti universitetuose, kolegijose parengiami geriau negu kaimo vaikai. Turtingesnės miesto šeimos savo atžaloms gali ir repetitorių pasamdyti, ir už papildomas pamokas atsilyginti. Todėl į nemokamas studijų vietas patenka daugiausia miestiečiai, gavę aukštesnius stojamuosius balus. Net ir gabiausi kaimo vaikai dažniausiai priversti mokėti už universitetines žinias. Ne visada ūkininkų šeimos gali sau leisti tokias išlaidas. Liūdniausia, kai vaikinas ar mergina iš sodžiaus labai nori studijuoti, tačiau negali. O studentai „nuo asfalto“, gavę diplomus, pirmiausia taikosi į valstybinę tarnybą kokioje nors ministerijoje. Kai nepasiseka – tiesiog išvažiuoja iš Lietuvos.
O juk ne taip ir sudėtinga tokią padėtį ištaisyti! Valstybė galėtų sudaryti savotišką kreditinę sutartį su studijuojančiu ūkininkaičiu, apmokėti jo studijas. Už tai studentas įsipareigotų baigęs mokslus 5 metus dirbti Lietuvoje ir grįžtų į savo ūkį. Dabar nuolat girdime atodūsius: „Kur tie verslininkai ir pramonininkai, kurie aprūpintų studentus darbu?..“ Aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus – jau ne paprastas samdomas darbuotojas. Jis pasiekia aukštesnę pakopą ir pats tampa darbdaviu. Per 5 metus toks bakalauras ar magistras sukuria šeimą, namą pasistato, o jo mintys apie svečias šalis – išblėsta. Jeigu absolventas vis dėlto sulaužo sutartį, tai gražina kreditą valstybei ir tiek. Tokiu būdu neleistume kaimui galutinai nusenti, išmirti. Be to, ši sistema būtų gerokai pigesnė, nei dabar egzistuojanti, kai aukštosios mokyklos specialistus praktiškai rengia užsieniui. Aukštojo mokslo diplomas neturi tapti kelialapiu į Vakarų Europą.
Apie visa tai esame šiek tiek kalbėję su LŽŪU vadovybe, profesinių žemės ūkio mokyklų direktoriais.
- Iki liepos 1 d. ŽŪR darbo grupė turi parengti, suderinti su žemdirbių savivalda ir žemdirbiams bei visai kaimo visuomenei pristatyti Nacionalinę žemės ūkio ir kaimo plėtros strategiją 2014–2020 metais. Kaip sekasi ją kurti?
- Darbas vyksta. Tačiau reikia ne tik savą strategiją sukurti, o ir su kaimyninėmis naujosiomis ES šalimis ją suderinti. Galime daug ką sugalvoti, bet jeigu mūsų balsas bus vienišas, tai niekas jo ir neišgirs. Popieriaus neužtenka, reikia rezultatų. Ketvirtadienį (birželio 9 d.) į Rūmus atvažiuoja Latvijos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos delegacija. ŽŪR stengiasi, kad Lietuvos žemdirbių lūkesčiai būtų išsakyti ir mūsų europarlamentarų lūpomis. Jau susitikome su kairiaisiais Europos Parlamento nariais Vilija Blinkevičiūte, Zigmantu Balčyčiu, Justu-Vincu Paleckiu. Deja, savų europarlamentarų agrarininkų neturime, todėl Europos Parlamente žemės ūkio klausimus dažniausiai tenka spręsti padedant Latvijos atstovams…...
-Kai Rūmų pirmininkas buvo B. Markauskas, žemdirbiai atsisakė konfrontacijos su valdžia, greitkelių blokadų, ŽŪR įstojo į trišalę Vyriausybės, darbdavių ir profesinių sąjungų tarybą. Ar tęsite šią politiką? Ar jau buvote susitikęs su premjeru Andriumi Kubiliumi, šalies prezidente Dalia Grybauskaite? Kokius žemdirbiams svarbius dalykus su jais norėtumėte aptarti?
- Su prezidente susitikti neteko, nors į Prezidentūrą bandėme patekti. Su premjeru bendravome. Taip pat ir neoficialiai. Žinoma, tie susitikimai nebuvo surengti konkrečiai Žemės ūkio rūmų reikalams aptarti. Kelis kartus teko kalbėtis su ministro pirmininko kancleriu Deividu Matulioniu. Susitikome ir su Seimo pirmininke ponia Irena Degutiene. Stengiuosi, kad visi Lietuvoje, pradedant verslininkais, pramonininkais ir baigiant šalies vadove, sužinotų, kokios ES agrarinės politikos naujuoju finansiniu laikotarpiu (2014-2020 metais) mes siekiame.
- Vokietijoje ir visoje Europoje kilusi psichozė dėl neva mirtinomis žarnyno ligomis užkrėstų agurkų pridarė milijoninių nuostolių ES žemdirbiams. Lietuvoje taip pat sklando nemažai „mokslinių teorijų“ apie neva mūsų ūkininkų užaugintus „nuodus, kuriuos vargšai miestiečiai priversti dėtis į burną“. Kodėl ŽŪR nepradeda kontrpropagandinės kampanijos, kad įrodytų, jog lietuviški žemės ūkio produktai – sveiki, skanūs ir geresni už importinius?
- Sunku patikėti, kad Lietuvoje užauginti žemės ūkio produktai galėtų susargdinti vartotojus. Mūsų maisto gamybos technologijos yra dar palyginti paprastos. Lenkijoje obuoliai nesupūva laikomi dvejus metus. Iš karto kyla įtarimas, kuo jie apipurkšti. Sveikas protas sako, kad jogurtai, įvairūs kiti pieno produktai po trijų dienų jau nebetinkami valgyti. O jie parduotuvėse pirkėjams siūlomi mėnesį, pusę metų. Didžiojoje Britanijoje pagamintų ledų, kurių galiojimo terminas – dveji metai, gabalėlis nukrito ant kelnių, ir jas teko išmesti, nes dėmės niekaip nesisekė išplauti.
Vienas Prancūzijos daržininkystės kooperatyvas 50 proc. užaugintų „ekologiškų“ svogūnų tiekia Paryžiui, o kitus 50 proc. išveža į Afriką. Nusistebėjau: „Per mėnesį, kol svogūnai laivu bus nuplukdyti į Juodąjį žemyną, nuo temperatūros skirtumų ir kitų veiksnių jie tikrai suges. Kažkaip svogūnus apdorojate, kad išsaugotumėte jų prekinę išvaizdą“. Prancūzai ir šiaip, ir taip išsisukinėjo, bet galų gale prisipažino: „Prieš nuimdami derlių nupurškiame lauką tam tikrais chemikalais, augalai juos sugeria, chemikalai užsikonservuoja svogūnuose“. Pridėčiau tai, ką nutylėjo prancūzai: „Ir patenka į žmonių organizmą“.
Daug metų bendrauju su pieno perdirbėjais, pieno, mėsos sudėtį tiriančiais technologais. Mūsų ūkininkai patiekia aukštos kokybės žaliavą, tačiau vėlesniais gamybos etapais, siekiant atpiginti gaminius, maistas sugadinamas – į jį pridedama įvairių priedų, kad produktai ilgiau negestų ir pusę metų galėtų gulėti parduotuvių lentynose. Šitų savybių – pigumo ir ilgesnio galiojimo laiko – iš perdirbėjų reikalauja ir prekybininkai. Perdirbėjai bando prisitaikyti, o pasekmė – Lietuvos gyventojai iš tiesų valgo jau ne tą maistą, kurį užaugino žemdirbiai. Ko gero, ne be reikalo Lietuvoje per 20 metų dvigubai padaugėjo vėžinių susirgimų. Tai dar baisesnė rykštė ir už tas garsiąsias pakitusias E. Coli bakterijas, numarinusias dvi dešimtis ir susargdinusias per du tūkstančius vokiečių. Ir visada dėl maisto sukeliamų ligų kalčiausi lieka žemdirbiai.
Prancūzijoje teko lankytis ūkiuose, kurie patys parduoda viską, ką užaugina ir pagamina. Miestiečiai internetu užsisako produktų, savaitgaliais atvyksta pasiimti paketėlių su mėsos gaminiais, sūriais, daržovėmis. Nė vienas ūkininkas nerizikuoja apgaudinėti pirkėjų, nes puikiai supranta: užteks įdėti į „lauknešėlį“ vieną vienintelį sugižusio pieno indelį ir daugiau niekas pas tave neatvažiuos, verslas sužlugs.
Norėčiau dalyvauti dabar tokiose populiariose TV pokalbių laidose apie maisto kokybę, kad galėčiau apginti žemdirbius. Koks triukšmas sukeliamas, kai higienistai piene aptinka daugiau somatinių ląstelių. Tragedija! Bet jeigu piene yra per daug bakterijų, jis sugenda (tai be jokių laboratorinių tyrimų išduoda ir kvapas, ir skonis), todėl paprasčiausiai išpilamas į srutų duobę. Kiek žmogaus organizme dauginasi bakterijų (naudingų)! Jeigu jų nebūtų, negyventume. Prieš 30 metų niekas pieno bakterijų neskaičiavo, svarbiausias tuometinis kokybės matmuo – jeigu pienas sugižo, vadinasi, jis jau nebetinkamas. Vis dėlto niekas nuo to nemirdavo. Blogiausiu atveju tekdavo dažniau bėgioti į tualetą ir ilgiau jame užtrukti...
- Kaip sekasi darbo grupei, kuri rengia ŽŪR statuto pataisas? Jas patvirtinti gali tik ŽŪR suvažiavimas. Ar ketinate sušaukti neeilinį Rūmų suvažiavimą?
- Kol kas jo neplanuojame, bet neatmetame tokios galimybės. Dabar važinėju po rajonus, kalbuosi su kaimo žmonėmis, ūkininkais apie tai, kad žemdirbiai patys, iš narių mokesčių išlaikytų savo organizacijas ir Žemės ūkio rūmus. Kaip ir statuto pataisoms, tokiam žemdirbių savivaldos finansinio savarankiškumo būdui turi pritarti suvažiavimas.
- Svarbiausioji priežastis, dėl kurios ankstesnis ŽŪR pirmininkas B. Markauskas atsisakė toliau vadovauti Rūmams, – keturi jo vaikai beveik nematė tėvo. O Jūsų šeima dvigubai gausesnė, turite net 11 vaikų... Ar Jums pavyksta vadovaujant žemdirbių savivaldai nenuskriausti artimųjų?
- Dabar daugiausia laiko praleidžiu Kaune. Net ir savaitgaliais ne visada pavyksta sugrįžti namo. Esu kviečiamas į žemdirbiškus renginius. Nesinori nė vieno praleisti, įskaudinti rengėjų. Bandau, kiek įmanoma, į tokias šventes ir žmoną nusivežti. Labiausiai tėvo trūksta mažiausiems. Tačiau artimieji jau apsiprato, kad esu visa galva paniręs į visuomeninę veiklą. Kai vadovavau Pieno gamintojų asociacijai, kooperatyvui, 6-7 val. ryto išvažiuodavau į darbą, o vidurnaktį, 24 val., grįždavau.
Mano šeima, tiesa, didelė, bet nemažai vaikų jau suaugę, baigę aukštuosius mokslus. Jie prižiūri ūkį, šeimininkauja. Kažkada, kai turėjau 200 ha žemės, sakydavau: „Dar koks pusšimtis hektarų, ir ūkis bus visiškai suformuotas“. Vyresnieji sūnūs, tada dar studentai, net pasipiktino: „Ką čia kalbi, tėvai! Ką mes veiksime su 250 ha?! Bent jau tūkstantį turėkime...“ Dabar mūsų ūkio dydis – 500 ha. Trys šimtai hektarų atsirado tik dėl vaikų užsispyrimo. Jie nori būti savarankiški, išsinuomojo tas žemes, jose kuriasi.