Užbėgant už akių skeptikams galima drąsiai pasakyti, kad bet kuri visuomenė turi turėti kelrodį. Juo labiau tai svarbu gyvenant po-modernioje epochoje, atsipeikėjusioje nuo dekonstrukcijos ir vertybių nuvertinimo svaigulio bei besistengiančioje į ką nors įsitverti. Būtent tokia ir yra Lietuvos visuomenė. Žmonės gali mėginti tvertis už įvairiausių dalykų, kurie jiems padėtų žvelgti į praeitį, kelti tikslus ir eiti į priekį. Dvidešimties metų strategija tikrai nėra blogiausias iš tokių dalykų. Ji nepalyginti geresnė už horoskopus, pranašystes ar net mokslininkų prognozes apie klimato kaitos pragaištingas pasekmes. Ji skatina kurti ir daryti tai drauge su visa Lietuva, neieškant priešų ir kaltininkų, o pirmiausia stengiantis patiems.
Strategijoje iškeltos aiškios vertybinės nuostatos: atvirumas, kūrybingumas, atsakomybė. Pabrėžiama individo angažavimosi visuomenei ir kitiems žmonėms svarba: „Visuomenė turi tapti labiau organizuota, turime išmokti geranoriškumo ir ieškoti susitarimo, kas vestų bendruomeniškumo ir pasitikėjimo kultūros link. Tik tuomet galėsime prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už visuomenėje vykstančius pokyčius ir jaustis atsakingais valstybės šeimininkais“.
Nepastovumu pasižyminčiais mūsų laikais pašaipiai ar bent abejingai žiūrima į pretenzijas ir pastangas dalykus ar jausmus išlaikyti ilgiau nei akimirką, įskaitant šeimos, draugystės, visuomenės ryšius ar pareigą. Tad strateguotojų užmojis kalbėti apie net dvidešimties metų laiko tarpsnį, matant jame aiškius tikslus kiekvienam mūsų, yra sveikintinas jau savaime, net jei jis galiausiai bus išjuoktas, suardytas nepasitikėjimo ir neduos apčiuopiamų vaisių.
Tačiau kad ir iš kokių protingų teiginių bei idėjų būtų sudėta „Lietuvoje 2030“, neapsiverčia liežuvis jos aptarinėti kaip strateginio teksto, kaip programinio vertybinio dokumento ar kaip visuomeninės normos. Strategija prašyte prašosi, kad į ją būtų pažvelgta kaip į odisėją, kelrodį, skatinantį leistis į kelionę ir pasiekti geriau ar mažiau žinomą žemę. Joje įvardijamos tam tikros kliūtys, pagal ją galima spręsti, koks tas herojus, į kurį turėtume lygiuotis.
Ypač stipriai pabrėžiama, kad Lietuvos ateities pagrindas ir garantas yra žmogus, nebijantis pokyčių ir pasirengęs jų imtis: „Mums būtina greičiau reaguoti į dinamišką pasaulio aplinką, išnaudoti naujas galimybes, keistis ir prisitaikyti prie pokyčių. Todėl visuomenės gyvenimas, ekonomika ir valdymas turi būti pagrįsti naujais principais, leidžiančiais mums drąsiai sutikti naujus iššūkius“. Kad ir kokią stabilią padėtį jis būtų susikūręs, jis raginamas į pasaulį ir savo gyvenimą žvelgti ne kaip į vietą, kurioje „kaupiamas“ gyvenimo kapitalas, po kelių metų nuoseklaus ir stabilaus darbo duodantis deramų vaisių. Priešingai, į bet kokią stabilumo patirtį Lietuvos pilietis raginamas žvelgti kaip į antrinį dalyką, kurio patirtis jam galbūt veikiau žalinga nei naudinga. Žmogus turįs nuolat būti pasirengęs pokyčiams.
Tokia nuostata neturėtų labai stebinti. Dar iš vaikystės turėtume prisiminti, kaip senuosiuose pasakojimuose žavėdavomės žmonėmis, nebijančiais pavojų ir be kompromisų besileidžiančiais į pavojingiausias keliones. Žmonės išvykdavo paskatinti gryno smalsumo, viliojami nežinomų pasaulių, o gal – laukiančių turtų, vedami pareigos ir pažado, ir išgyvendavo neįtikimiausių pavojų ar atradimo džiaugsmą. Jules Verne’as šimtuose savo knygų puslapių aprašė būtas ar išgalvotas istorijas, kurios žavi būtent neatrastų pasaulių vilionėmis. Lordas Edvardas Glenarvanas Kapitono Granto vaikuose jūroje aptinka butelį su rašteliu apie tolimoje saloje išsigelbėjusius jūreivius. Ilgai nesvarstęs jis atsiliepia į šį tolimą kvietimą ir leidžiasi į nežinomybę. Jis žinomą ir nuspėjamą pasaulį pakeičia į nuotykius ir klajones, kurie gali vesti ne vien į atradimą, bet ir į pražūtį. Idant atliktum tokį žingsnį, reikia drąsos, vaizduotės ir jausmų polėkio.
Tokia nežinomybės akistatos būklė nebūdinga šiuolaikiniam pasauliui. Mes retai susiduriame su paslaptimi ir nežinomybe. Viskas yra atrasta, visi keliai išvaikščioti ir išbandyti, visais kiek įdomesniais maršrutais knibždėte knibžda daugybė žmonių-turistų. Net kalnų takai yra tapę turistų pamėgtomis vietomis, apšnerkštomis ir nebedžiuginančiomis. Žemės paviršius visiems yra žinomas ir greitai apkeliaujamas. Žmonės skverbiasi į žemės gelmes, mėgindami atrasti vis naujus maršrutus ir jais kuo giliau nukeliauti. Dalis žmonių planuoja keliones į Mėnulį, kurio link pasipiltų nemaži turistų srautai, jei tik tokios kelionės būtų pradėtos organizuoti aktyviau. Tačiau net noras įžengti ten, kur mažai kas yra įkėlęs koją, šiandien nereiškia noro patekti į nežinomas žemes, tapti atradėju. Tiesiog norima į vieną ar kitą vietą patekti pirmam ar vienam pirmųjų, kol dar neužplūdo kiti ir nepavertė tos vietos nutrypta ir masiškai lankoma.
Šiuolaikinės technologijos vystosi taip sparčiai, yra taip greitai „įdarbinamos“ žmogaus patogumui, kad gamtiškai pavojingiausią vietą nesunku civilizuoti ir „prijaukinti“. Vienintelis pavojaus šaltinis gali būti politiniai neramumai ar grėsmės atvykėliams. Tačiau dar prieš išvykdamas toks nuotykių ieškotojas gauna visą informaciją, kur nerekomenduojama vykti dėl politinių priežasčių. Jei jis vis dėlto apsisprendžia nekreipti dėmesio į perspėjimus, tai gali būti įvertinta kaip problemų nebe sau, o kitiems kėlimas. Juk tokiems nuotykių ieškotojams patekus į nelaisvę, sukeliamos ant kojų vienos ar net kelių šalių tarnybos, ieškoma lėšų išpirkai, tarptautinės organizacijos rūpinasi dėl jų gyvybių išsaugojimo. Šiuolaikiniame pasaulyje net krikščionys, leidęsi į misijų kelionę, gali būti nesusipratėliais, negebančiais vertinti savo poelgio pasekmių, bei neatsakingu elgesiu sukeliančiais tarptautinio masto problemas.
Šiuolaikiniame pasaulyje mėgindami elgtis kaip Verne’o romanų ar kitų nuotykių istorijų herojai, pelnysime ne susižavėjimą ir įvertinimą už drąsą, o pašaipos ar net sulauksime bausmės. Visa žemė (vandenys, net oras) yra išvagota turistų ir keliaujančiųjų maršrutų, visų jų ilgis pamatuotas, rizikos įvertintos ir suvaldytos. Kelionėms nebereikia vaizduotės, polėkio, jos nekelia nežinomybės virpulio.
Šiuolaikinis herojus yra žmogus, neretai ir mokslininkas, apsiginklavęs visomis įmanomomis naujausiomis technologijomis, suteikiančiomis jam pranašumą rizikingoje ar net priešiškoje teritorijoje. Jis neatradinėja naujų pasaulių ir nesistengia jų civilizuoti, praskindamas kelius kitiems žmonėms. Šiuolaikinis herojus puikiai žino, kur jam reikia patekti ir ką nuveikti, jį vis dažniau lydi ir veda neregimasis palydovinis GPS bičiulis. Jis gerai įvertina laukiančias rizikas, pasirenka saugiausią maršrutą ir nieku gyvu sau neleidžia iškrypti iš kelio, savotiškos „misijos“.
Net Džeimsas Bondas nebėra tikrasis šių laikų herojaus etalonas. Jo romantiniai nuotykiai vykdant neįgyvendinamas užduotis dabartiniams laikams ir herojui tėra perteklinė duoklė XX a. vidurio romantizmui. Tikrasis dabarties herojus yra asketiškesnis, profesionalesnis ir nuobodesnis. Tai – Thomo Cruise’o herojus, veikiantis tiksliai kaip mašina, nepasiduodantis jausmams ir emocijoms bei puikiai įvaldęs šiuolaikines technologijas.
Po šio neišvengiamo ekskurso apie šių laikų herojizmą galima grįžti prie klausimo, koks lietuviškasis herojus galėtų įgyvendinti ir įkūnyti strategiją „Lietuva 2030“. Džeimsas Bondas negalėtų, nes pernelyg pasiduoda jausmams ir nepaiso tradicinių šeimos ir lygiateisių lyčių santykių vertybių. Strategijos įkūnyti negalėtų ir koks nors dvasinis žmogus, nes jis sunkiai pajėgtų racionaliai paaiškinti visuomenei savo veiksmų motyvus ar gyvenseną. Strategijos herojus yra veikėjas, įgyvendinantis prisiimtą ar perimtą misiją, neišklystantis iš kelio ir neabejotinai laimintis. Tai – lyderis, gal ir mažiau spalvinga asmenybė nei žmogus kasdienybėje, bet atkaklumu bei kryptinga veikla sugebantis pasiekti tai, ko užsibrėžęs.
Identifikavę šiuolaikinio ir ateities Lietuvos herojaus bruožus, tikrai ne vienas juose atpažinsime save ar savo artimą. Mes susitelkiame į svarbiausius dalykus, siekiame būti lyderiai, apmariname savybes, kurios gali trukdyti tapti efektyviai veikiančiomis ir tikslo siekiančiomis būtybėmis. Esame tarsi apsėsti savo iškeltų tikslų ir nenurimstame, kol jų nepasiekiame (vis tas liaupsinamas lietuviškas darbštumas). Visomis jėgomis kabinamės į tai, ką manome esant bedugnės kraštu, įtempiame visas jėgas ir neleidžiame sau atsipalaiduoti (viešosios erdvės rimtumas ir sunkumas, skatinantis rimtai traktuoti apokaliptines ištarmes). Esame pavargę ir menkai laimingi (ką rodo statistika). Tad tikrasis mūsų laikų herojus yra žmogus, kuris sugeba transformuotis į antgamtinių savybių turinčią būtybę, stiprią ir išliekančią net blogiausiomis sąlygomis, besąlygiškai kovojančią su blogiu. Tokios būtybės labai dažnos pastarojo dešimtmečio animaciniuose filmukuose.
Nekyla jokių abejonių, kad didesniu ar mažesniu mastu bus pasiekti „Lietuva 2030“ tikslai. Ji yra beveik idealiai pritaikyta prie dabartinės Lietuvos būklės ir žmonių jausenos. Ilgimės dalykų, kurie būtų bent kiek pastovesni labai dažnai išgyvenamoje kaitoje, drauge norėdami nebūti nušluoti nuolat kintančių aplinkybių ir prie jų taikydamiesi. Tačiau ar tikrai savęs neapgauname būtent taip vertindami tai, kas šiuo metu vyksta su Lietuva ir mumis? Ar tikrai Džeimsas Bondas ir lordas Edvardas Glenarvanas yra negrįžtamai užleidę vietą Transformeriui?
Šis tekstas publikuojamas naujame žurnalo „Naujasis Židinys – Aidai“ numeryje.