Iškilmingos laidotuvės įvyks penktadienio vidurdienį. Mišioms vadovaus Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Kunigas bus palaidotas Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume, šalia kurio mirusiojo atminimui veikia ateitininkų ir Vytauto Didžiojo universiteto parengta fotografijų paroda.
A. P. Žygas gimė 1958 m. birželio 6 d. Čikagoje, kur 1950- aisiais apsigyveno jo tėvai, emigravę iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo gale.
Iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo A. P. Žygas gyveno Ilinojaus valstijoje. Tapo antropologijos profesoriumi, aktyviai dalyvaudavo pasaulio lietuvių kongresuose. Dažnai lankydavosi Punsko krašte ir užrašinėjo liaudies dainas, fotografavo. Į Lietuvą sovietmečiu jam nebuvo laisvai leidžiama atvykti - kaip ir daugelis užsienyje gyvenusių lietuvių, A. P. Žygas vykdavo į Punsko kraštą pabūti lietuvių žemėje, pabendrauti su lietuviais. Punsko krašte buvo sutinkamas kaip garbingiausias svečias.
1981 m. Čikagos Ilinojaus universitete A. P. Žygas įgijo antropologijos ir chemijos mokslų bakalauro laipsnį, 1983 m. - biochemijos magistro laipsnį su medicininės antropologijos specializacija, o 1988 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį. Tada jis pirmą kartą galėjo apsilankyti Lietuvoje, Vilniaus universitete, pagal mainų programą.
Norėdamas būti arčiau Tėvynės Lietuvos, A. P. Žygas 1976-1980 m. studijavo baltų kultūrą Čikagos lietuvių pedagogikos institute, o Čikagos valstijos universitete gavo dėstymo sertifikatą. 1980-1988 m. Lietuvių pedagogikos institute A. P. Žygas dėstė lietuvių etnografiją ir folklorą.
Vytauto Didžiojo universitete 1989-1993 m. ėjo Studentų dekano pareigas, skaitė paskaitas, inicijavo neįgaliųjų integravimą į universitetą. Už indėlį į atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos kultūrą 1993 m. A. P. Žygas gavo filosofo, visuomenės veikėjo Stasio Šalkauskio premiją.
Nuo mažens A. P. Žygas dalyvavo ateitininkų veikloje, bendravo su seserimis kazimierietėmis. 2000 m. A. P. Žygas priėmė kunigo šventimus ir buvo paskirtas Kauno arkikatedros bazilikos vikaru, vėliau - Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu. Gyvo būdo, nuoširdus kunigas negailėjo savęs, skubėjo daryti gera - atvira ir pilna meilės širdimi tarnavo Aukščiausiajam, Tėvynei ir esantiems šalia.
2007 m. rugpjūtį pasiprašė atleidžiamas iš parapijos, tęsė studijas, drauge patarnaudamas kaip kapelionas Vargdienių seserims Putname, darbuodamasis seserų įsteigtoje Palaimintojo Jurgio Matulaičio vargšų prieglaudoje, pavaduodavo kunigus lietuvių parapijose. Paskutinius gyvenimo mėnesius, sunkiai sirgdamas, praleido Saint Louis klinikoje.