Kai Ignalinos atominė elektrinė pagamino paskutinę kilovatvalandę, liejosi ašaros, gniaužėsi kumščiai. Kai kas jau regėjo griuvėsių krūvą, kai kas krovėsi lagaminus.
Tačiau talentingi valdantieji uždarytą elektrinę pavertė patraukliausiu darbdaviu. Tik čia skyriaus vadovas uždirba daugiau nei ministras, o padirbėjęs metus gali tikėtis šimtatūkstantinės išeitinės kompensacijos.
Tik čia du direktoriai gauna po 26 tūkstančius litų mėnesio algos.
Naujasis elektrinės vadovas Ž.Jurkšus, ko gero, dar niekada nebuvo pasijutęs toks įtakingas. Jis savo pavaldiniams nustato tokią algą, kokia jam atrodo tinkama. Nieko negaminanti elektrinė gali įdarbinti naujus žmones be konkursų.
Kitas valstybines bendroves užsimoję sutvarkyti konservatoriai Ignalinos monstrą pavertė tyliai melžiama karve. Ji peni draugus, jų draugus ar partijai ištikimus buvusius pareigūnus.
Personalo specialistai turėtų grūste grūstis prie elektrinės. Per keturis karjeros mėnesius čia galima pasiekti 16 tūkstančių litų atlyginimą.
Taip pasisekė naujajai personalo direktorei S.Petrošiūtei-Gailiuvienei. Savo bosui turėtų būti dėkinga ir mokymo centro vadovė R.Juodelytė, nes atominėje elektrinėje „darbdavys turi teisę priimti darbuotoją į darbą be konkurso”.
Senieji elektrinės inžinieriai nunarinę galvą – iki tokių algų jiems buvo toli ir „prie Ševaldino”, ir dabar.
O būriai su energetika nesusijusių „specialistų” iš Vilniaus tą karvę galės melžti dar ilgai. Geidžiamiausia darbovietė nuo žemės paviršiaus išnyks tik po trijų dešimtmečių.