Šeimos ūkiai skatinami verstis ekologiškai

Ekologiniam ūkiui tinka abi šios reikšmės: čia nekenkiant gamtai gaunamas natūralus, chemikalais neužterštas produktas.

Beveik 3000 ūkių Lietuvoje yra sertifikuoti ekologinei gamybai. Ūkininkauti švariai, sveikai, tausojant gamtą ir piliečių sveikatą skatina ir Europos Sąjungos parama.

Pasiryžę paisyti ekologijos ūkininkai gauna ES paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos (KPP) priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos” programą „Ekologinis ūkininkavimas”.

Parama skiriama už žemės plotą, kuris deklaruotas ir sertifikuotas kaip ekologiškas.

Šis plotas turi būti naudojamas tiktai ekologiškiems produktams auginti ir gaminti, tokiems kaip javai, daržovės, bulvės, vaistažolės, vaisiai ir uogos.

Ekologiškais vadinami tik sertifikuoti produktai, kuriuos auginant ir gaminant nenaudojama sintetinių cheminių medžiagų, hormonų. Jie maistingesni ir skanesni, tačiau iš akies ar paragavęs ekologiško maisto neatskirsi nuo paprasto. Taigi jis turi turėti etiketę, kurioje pateikiama svarbiausia informacija: gamintojas, sertifikavimo ženklas, jį suteikusi įstaiga.

VŠĮ „Ekoagra” 1-ojo seriftikavimo skyriaus vadovas Virginijus Masionis priminė pagrindines priemones, kuriomis ekologiniai ūkiai maitina dirvą ir apsaugo derlių: tai sėjomaina, augalų kaita, žemės įdirbimas. Atrodytų, toks tausojamas ūkininkavimas ypač tinka mažažemiams, mažiems šeimos ūkeliams, juolab kad tokį remia ir ES.

Tačiau V.Masionis pažymi, kad mažų ekologinių ūkių (mažu laikomas 35–40 ha aprėpiantis ūkis. – Aut. past.) dabar daug kas atsisako, mat jie nėra pelningi.

„Nedidelės išmokos nepadengia ūkininkavimo sąnaudų, nes išmoka mokama už plotą. O reikalavimai ekologiniam ūkiui, kad ir mažam, nemaži, daug laiko atima ir apskaita, žurnalų pildymas, dokumentų tvarkymas.

Garbaus amžiaus žmogus – mažų ūkių savininkai paprastai tokie ir yra – turi prašyti pagalbos arba samdyti padėjėją, o tai kainuoja.

Todėl jam labiau apsimoka išnuomoti ūkį, tarkime, jaunesniam kaimynui, turinčiam verslumo ir šiuolaikinės technikos.

Taip pat pasenę tėvai perleidžia savo ūkelį veržlesniems suaugusiems vaikams.

Arba pagyvenęs žmogus nebesertifikuoja ūkio, nors tvirtina, jog ir toliau ūkininkauja ekologiškai, kaip įpratęs.

Galbūt taip ir yra, juolab kad trąšos, augalų apsaugos priemonės yra brangios, jam neįperkamos, bet niekas to paliudyti negali, nes nebetikrina”, – aiškina V.Masionis. Tačiau mini ir prisiekusius ekologijos senbuvius Dzūkijoje, Šalčininkų rajone, taip ūkininkaujančius nuo 1997–1999 m.

Galbūt pernelyg sunku pereiti nuo paprasto ūkininkavimo prie ekologinio, jei ir už pereinamąjį laikotarpį pasiryžėlis jau gauna išmokas?

V.Masionis tvirtina, kad pats perėjimas nėra sudėtingas, tačiau žmogui, lig šiol netvarkiusiam buhalterinės apskaitos, gali būti keblu.

„Juk reikalaujama kiekvieną pirkinį, kad ir sėklą, įrašyti į žurnalą, apskaityti pagal nustatytas taisykles.

Be to, dubliuojasi įvairių tarnybų dokumentai, taigi popierizmo išties padaugėja.

Tarkim, ūkininkui privalu pildyti ekologinį gyvulių apskaitos bei gydymo žurnalą, tačiau ir Veterinarijos tarnyba reikalauja atskiro registracijos žurnalo.

Augalų apsaugos reikalavimų laikymasis turi būti fiksuojamas atskirai, nors dažnai dubliuojasi su ekologinės gamybos sėjomainos, laukų tręšimo planais, kuriuos taip pat privalu registruoti žurnale”, – aiškina V.Masionis ir pripažįsta, kad tai iš tikrųjų erzina žmones.

Jo galva, būtų gerai logiškai visa tai suderinti, tačiau be naujo žemės ūkio ministro įsakymo „Ekoagra” negali pakeisti esamos tvarkos.

V.Masionis mini dar vieną priežastį, atbaidančią nuo ekologinio ūkininkavimo: tai nesutvarkytas ekologinių produktų pardavimas.

„Deja, jau įprasta, kad ekologiškas mažo 4–10 karvių ūkio pienas supilamas į bendrą katilą, nes supirkėjas į atokų vienkiemį nesiųs atskiro pienvežio, kaip reikalauja ekologinė gamyba.

Tokie pamažu kuriasi, o gerai užsirekomendavę sėkmingai parduoda susibūrusių ūkininkų produkciją.

Štai 10–15 hektaruose kelis gyvulius laikančiam ūkininkui dalis pagamintų pašarų atlieka, tačiau mažam kiekiui pirkėją surasti sunku. Tuo tarpu kooperatyvo pašarai tonų tonomis keliauja ir į Vokietiją, Švediją, kur jų dabar trūksta.

Pirkėjas iš užsienio juk nepirks kelių maišelių, išsiveš vagoną arba vilkiką.”

Taigi ekologinių ūkių skaičius treti metai iš eilės mažėja: per metus sertifikuojama 300 ūkių, o 320 atsisako sertifikuotis.

„Tačiau mažėjant ekologinės gamybos subjektų skaičiui ūkių plotai didėja, – apibendrina V.Masionis. – O štai mišrių ūkių daugėja – galbūt todėl, kad jiems yra palankių taisyklių. Tarkim, jeigu žmogus laiko sertifikuotus gyvulius ir kiekvienam tenka 3 ha daugiamečių žolių ir 3 ha javų, mokama 50 procentų paramos nereikalaujant pašarus realizuoti.”

V.Masionis, pats vadovaujantis sertifikavimui, pripažįsta, kad kai kurie gyvulininkystės reikalavimai išties sudėtingi.

„Todėl ir mums mažiau įprastų avių, ožkų ekologinių ūkių taip pat yra labai nedaug. Nors atsiranda ir labai egzotinių gyvūnų augintojų, nepabūgusių ekologijos reikalavimų. Atsirado ir atskiras straipsnis elniniams gyvūnams – elniams, danieliams.

Mes pasiruošę sertifikuoti elnių ūkį, jeigu tik jo savininkas suskubs kreiptis iki birželio 15-osios”, – viliasi „Ekoagros” atstovas.

Aldona Klimkevičienė iš Žvirgždų kaimo (Daugų sen.) ūkininkauti pradėjo turėdama vieną arklį, vieną karvę ir 4 ha.

Dabar ji – 40 ha (su nuomojama žeme – 150 ha) ekologinio mišraus ūkio su 15 melžiamųjų karvių, augalininkystės ir bitininkystės sektoriais šeimininkė. Vietoj arklio – traktorius ir kombainas, negana to, neseniai perpus su kaimynu įsigyta ir šieno ritinių vyniojimo mašina.

Ūkininkė sako esanti tvirtos nuomonės, kad mišrus ūkis – geriausias.

„Žemaitijoje šiais metais iššalo pusė pasėlių. Sakykit, ką daryti vien grūdus auginančiam žmogui? O jeigu dar paskolą iš banko pasiėmęs? Labai nesaugu įsitverti ko nors viena”, – įsitikinusi ponia Aldona.

Ji sako esanti netipiška kaimietė, mat abu su vyru, palikę darbus Alytuje, daugiau nei prieš 10 metų atsikraustė į jiems atitekusią uošvių sodybą. Prikėlę ją jau po kelerių ėmėsi ūkininkauti ekologiškai.

Anot A.Klimkevičienės, jeigu turi šaknis kaime, tavo sąmonėje giliai įstrigę dabar ekologiškais vadinami dalykai: tikras, ne krautuvinis, maistas ir senoviška, sveika jo gamyba.

Būtent tokius produktus ūkininkė augina ir parduoda: pieną, mėsą, grūdines kultūras, pašarus, medų. Nedideliais kiekiais, užtat labai kokybiškus.

„Kad matytumėt, kokios gražios mano genofondinės karvės, o jų pienas – išskirtinis, nėra labai riebus, bet koks skanus, – džiaugiasi A.Klimkevičienė. – Už tokį turėtų ir mokėti daugiau, deja, niekas jo nepriima kaip ekologiško. Matyt, prie tikro pieno pirkėjai dar nepuola.”

Su nuomojama žeme Klimkevičiai turi maždaug 150 ha – dar tiksliai neapmatavę, todėl ir nedeklaravę pasėlių.

Ponia Aldona padejuoja, kad sudėtinga įbraižyti laukus, lygumu nė kiek neprimenančius stalo. Iš jų 40 ha sertifikuoti kaip ekologiški, kiti – kaip paprasti, mat neatitiko reikalavimų.

„Auginame įvairių grūdinių kultūrų, taip pat mišinių gyvuliams su žirniais, lubinais.

Jokių pašarų neperkame, ir savų gana – kiaulėms, galvijams. Veršiukus paauginame iki 500–600 kg parduoti, telyčaites paliekame bandai papildyti.

Apie 20 ha užsėjome speltomis – šie kviečiai man pačiai labai patinka.

Rugių šiemet auginsime daugiau, mat miesto žmonės puolė kepti duonos, tik, va, bėda – kur juos sumalti, jei arti nėra sertifikuoto malūno?

„Ponia Aldona tvirtina, kad laikantis ekologijos reikalavimų vis atsiranda kliūčių užbaigti darbą, t.y. pelningai parduoti.

„Štai vakar pažįstamas ūkininkas išvežė grikius į Latviją. Klausiate, kodėl, jeigu Lietuvoj jų trūksta?

Žmogus ieško, kur geriau. Ir aš taip daryčiau, taip pat auginu grikius parduoti.

Varėną, grikių karalystę, pernai nusiaubė škvalas, tačiau mūsų ekologinių laukų nepalietė. Taigi tas grikių trūkumas – pasakos: jei dorai supirkinėtų, nereikėtų mums nė ukrainietiškų, užtektų lietuviškų”, – tvirtina ponia Aldona.

Ūkio plėsti Klimkevičiai nesiruošia – darbo ir taip gana.

„Dalyvaujame ne tik KPP priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos” programoje „Ekologinis ūkininkavimas”, bet ir „Žemės ūkio valdų modernizavimas” priemonėje.

Kadangi atsakymo dėl šios paramos negavome, todėl tvartus baigiame įsirengti savo lėšomis, – pasakoja ponia Aldona. – Visi judam krutam, labai padeda ir mano seserys, ir vyro broliai, o svarbiausia – turime nuosavą agronomą.

Sūnus mokosi Žemės ūkio akademijoje laukininkystės, siekia magistro laipsnio, tad mūsų ūkyje jis atsakingas už technologijas. Išmano visas subtilybes, kaip kokybę išgauti”, – didžiuojasi sūnumi A.Klimkevičienė.

Šiemet ji sielojasi tiktai dėl bičių – šią žiemą daug jų išmirė, neatlaikė erkių atakos, mat tos bjaurybės greitai pripranta prie vaistų.

„Šiemet gyvos liko kokios 10 šeimų. O kadaise laikiau 30 bičių šeimų, puikų savo medų veždavau ir į Latviją. Mano bitynas buvo ekologinis, bet prie tokio nebegrįžčiau: vaistai smarkiai ribojami, raštų – daug, o naudos – mažai.”

Tačiau ūkininkė sutinka, kad ES išmokos jos ūkiui – gera paspirtis.

„Pusę paramos sumos gavome už deklaruotus pasėlius dar iki Naujųjų metų, kita pusė ateina vėliau, pardavus produkciją. Tiktai neradus pirkėjo išmokos smunka, jau susidūrėme su tuo.

Parduoti irgi gabumų reikia, tai ne obuolį turguje parduoti – kaip išpuls, taip bus gerai, o geram žmogui atiduosi už dyka”, – lygina A.Klimkevičienė.

Ir išeitį sako matanti kooperacijoje su kitais „ekologais”, mat suvežta į vieną daiktą jų produkcija greičiau suranda pirkėją.

Ekologiniai ūkiai turi atitikti geros ūkininkavimo praktikos reikalavimus, taip pat laikytis valdymo, trąšų ir augalų apsaugos produktų naudojimo, taip pat geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų, kasmet deklaruoti pasėlius ir žemės ūkio naudmenas.

Visus šiuos įsipareigojimus jų savininkai prisiima ne trumpiau kaip penkeriems metams, o siekiantys šimtaprocenčių paramos išmokų dalį produkcijos privalo parduoti.

Taigi parama pareiškėjui išmokama dviem etapais: 50 proc. apskaičiuotos paramos sumos sumokama įvertinus paraišką, o likusi suma pagal kiekvieną pasėlių grupę atskirai išmokama po to, kai pareiškėjas pateikia Ekologinės gamybos ūkio veiklos žurnalo 18 lentelę „Ekologiškų produktų realizavimo apskaita”.

Maksimali metinė išmokos suma metams vienai valdai, dalyvaujančiai ekologinio ūkininkavimo programoje, – 400 000 litų.

Įveisiant naujus sodus ir uogynus pirmais ir antrais metais, kai įgyvendinama programa, nepaisant produkcijos realizavimo apimties, mokama 100 proc. paramos sumos.