Laiko neturintys policijos pareigūnai ir ikiteisminį tyrimą atliekantys specialistai norėtų, kad auka kalbėtų rišliai. Nelementų. Nesipainiotų. Neverktų ir negaišintų laiko.
Auka privalėtų turėti liudytojus ir tiksliai atsiminti datas bei vietoves. Dar geriau – nusikaltėlių pavardes.
Bet kuriam psichoterapeutui akivaizdu, kad tokie tyrėjų norai nerealūs.
Auka bijo. Ji netiki, kad kas nors jai gali padėti. Kodėl turėtų, jei net artimieji paliko likimo valiai kritiniu momentu?
Neatsitiktinai Lietuvos „Caritas” kartu su įvairių šalies regionų prokuratūromis pradėjo rengti mokymus teisėsaugos darbuotojams.
Per tuos mokymus paaiškėjo, kad nei policininkai, nei teismų darbuotojai neturi elementarių psichologijos žinių, kas nutinka lytinę prievartą patyrusiam asmeniui. Ne tik moterims. Tarp aukų yra ir vyrų.
Vadinamosios stipriosios lyties atstovus slegia dar didesnė gėda, baimė ir tariama negarbė. Jiems lengviau palikti nusikaltėlius ramybėje nei atlaikyti daugkartines apklausas.
Tuo tarpu neretas teisėsaugininkas net nebando slėpti, kad dėl patirto smurto jis pirmiausia linkęs kaltinti pačią auką. Ir netikėti tuo, ką ji sako. Negi patikės tik tada, kai bus išprievartauta, pavyzdžiui, policininkė?
Pareigūnui sunku nepasiduoti stereotipams, kai jis neturi nei laiko, nei žinių, kad suprastų sekso vergę. Kokia išeitis?
Gal padėtų teisėsaugininkų specializacija?
Juk siuvėjas neremontuoja dviračio, o traumuotų aukų būseną dabar jaučiasi galįs įvertinti bet kuris provincijos policininkas.