Arkivyskupą J.Matulaitį palaimintuoju jį 1987 m. paskelbė lenkas popiežius Karolis Wojtyla, Jonas Paulius II, kuris šiemet taip pat buvo Vatikano paskelbtas palaimintuoju. J.Matulaičiui, nepaprasto intelekto, gilios sielos ir didelės tolerancijos asmenybei, teko būti Vilniaus vyskupu, kai mūsų sostinė ėjo iš vienų rankų į kitas, kol galiausiai buvo karine jėga prijungta prie Lenkijos, o lietuviai Vilniuje tuo metu sudarė mažumą.
Lenkų nacionalistai, tarp kurių buvo ir dvasininkų, prikaišiojo vyskupui J.Matulaičiui, kad jis per didelis litvomanas, o lietuviai nacionalistai laikė jį per menku savo krašto patriotu, sakė, kad jis pataikauja lenkams. Tačiau nei vieni, nei kiti jam nedrįso prikišti, kad jis vienodai teisingas buvo ir lenkams, beje, draudęs jų dvasininkams politikuoti, ir lietuviams bei gudams. Vienodai mylėjęs ir gerbęs visus vilniečius, nepriklausomai nuo jų tautybės, išsilavinimo bei socialinio sluoksnio.
Arkivyskupo J.Matulaičio asmenybė ir jo organizuoti labdaringi darbai jungė, o ne priešino skirtingas tautas ir kultūras, nes jis pats tas skirtingas kultūras gerai pažinojo ir buvo atviras joms visoms būdamas krikščioniu ir lietuviu.
Palaimintojo atminimas, šiandien giliai gerbiamas Lietuvoje ir Lenkijoje, galėtų tapti pavyzdžiu tiems Lietuvos politikams, mokslo, kultūros žmonėms, kuriems iš tikrųjų rūpi, kad tarp Lietuvos piliečių lenkų ir Lietuvos piliečių lietuvių būtų daugiau sutarimo ir supratimo, pagarbos ir tolerancijos kitokiai kalbai, kultūrai ir net mentalitetui.
Vis dėlto dalis Lietuvos politikų, neieškodami pozityvių būdų, kaip Lietuvos piliečius lenkus patraukti į savo pusę, jau ėmė juos vertinti ne kaip savos, o kaip svetimos valstybės piliečius, net siūlydami jiems palikti Lietuvą, jei jiems nepatinka čionykštė tvarka. Tarsi Lietuvoje žmonių būtų per daug, o Lietuvos lenkai būtų blogesni mūsų šalies piliečiai už kitas tautas.
Taip savomis, ne itin toliaregių politikų, rankomis apie 7 proc. Lietuvos piliečių galima lengvai nukreipti prieš visą valstybę, nuolat jiems primenant, kad anie esą tarsi nevisaverčiai Lietuvos piliečiai, netikri lenkai ir pan. Taip iš esmės eskaluojama nedraugiška politika dalies savo valstybės piliečių atžvilgiu.
Užuot Lietuvos partijos pačios aktyviau dirbtų tarp Lietuvos lenkų skleisdamos krikščionių demokratų, konservatorių, socialdemokratų ar liberalias idėjas, ieškodamos kelių, kurie lietuvius jungtų su vietos lenkais, spręsdamos visų čia gyvenančių žmonių problemas, jos pasirinko kitą – kaltųjų paieškų kelią.
V.Tomaševskio vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), turinti paramą ir tam tikruose Lenkijos politikų bei žiniasklaidos sluoksniuose, ir Europos Parlamento Lenkijos deputatų frakcijoje, sumaniai išnaudojo Lietuvos partijų ir valstybinių institucijų neveiklumą ir kaip niekada sėkmingai sudalyvavo savivaldybių rinkimuose, mobilizuodama kone visą Lietuvos lenkų elektoratą.
Tai sukėlė neadekvačią dalies Lietuvos politikų reakciją ir norą supriešinti visas Lietuvos partijas su LLRA, tarsi Lietuvos lenkai yra blogiečiai vien todėl, kad jie save laiko lenkais, o ne lietuviais, rusais ar baltarusiais. Kita vertus, LLRA savo veikla pati provokavo izoliaciją nuo kitų Lietuvos partijų, siekdama pasirodyti vienintele Lietuvos lenkams atstovaujančia jėga. Ir tai jai pavyko.
Vis dėlto didžioji Lietuvos ir Lenkijos visuomenės dalis, kaip rodo sociologinės apklausos, nepasidavė nacionalistiškai nusiteikusių Lietuvos bei Lenkijos politikų retorikai ir objektyviai, geranoriškai vertina dvišalius Lietuvos–Lenkijos santykius, atsakomybę už jų pablogėjimą daugiausia priskirdami politikams.
Kiekviena ES valstybė siekia integruoti tautines mažumas į bendrą valstybės gyvenimą, suteikti galimybę visiems piliečiams gerai mokėti valstybinę kalbą, pažinti jos istoriją ir geografiją. Natūralu, kad to siekia ir Lietuvos valstybė. Integracijos naudą suvokia daugelis išsilavinusių Lietuvos lenkų, puikiai kalbančių lietuviškai,dirbančių ir sėkmingai darančių karjerą valstybinėse ir privačiose struktūrose.
Su lengvai lenkišku akcentu puikiai lietuviškai kalbanti lenkė šiemet atstovavo Lietuvai „Eurovizijai“ ir niekam tai neužkliuvo. Tai dar kartą patvirtina, kad didelėje Lietuvos visuomenės dalyje nėra stiprių antilenkiškų nuotaikų, kurias kursto kai kurie politikai ir veikėjai.
Kita vertus, Lietuvos valstybė, norėdama pagerinti santykius su savo piliečiais lenkais, turėtų suteikti jiems galimybę vardus ir pavardes rašyti savo gimtąja kalba. Galima tai padaryti taip, kaip yra padariusi Lenkija ten gyvenančioms tautinėms mažumoms – vokiečiams, čekams, lietuviams ir kitiems. Galima tai padaryti pasiremiant ir kitokiais pavyzdžiais.
Tačiau šį klausimą būtina išspręsti, kad nebebūtų eskaluojama įtampa tiek šalies viduje, tiek tarpvalstybiniuose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose.
Žinoma, kai kam ta įtampa reikalinga, tad ją bus stengiamasi nuolat palaikyti lenkus vaizduojant kaip didžiausius lietuvių priešus, o lietuvius – lenkų, nors 50 metų okupuoti buvome visai kitos valstybės ir trėmimai vyko į Sibirą, o ne į Lenkiją.
Kai pablogėja santykiai su Lenkija, prisimenama Šiaurės dimensija. Apie ją kalbama jau 20 metų. Per tą laiką Skandinavijos bankai ir jų kapitalas įsigalėjo Lietuvoje, o lietuvių emigrantai atrado darbo rinkas Norvegijoje ir Danijoje. Turėtų būti elektros tiltas iš Švedijos. Pati dimensija yra gera. Bėda ta, kad Šiaurės šalys tokia mūsų dimensija visai nesižavi ir lygiaverčiu partneriu mūsų nelaiko.
Galiausiai įteisinti lenkiškas pavardes reikia todėl, kad būtų parodyta pagarba savo bendrapiliečiams, jų kalbai ir kultūrai, šalia kurios, bent jau vilniečiai, kartu gyvena ne vieną šimtmetį.
Iniciatyvą, sprendžiant šį klausimą, turėtų rodyti patys aukščiausi valstybės pareigūnai, kurių viešai pasakyta argumentuota nuomonė šiuo klausimu turėtų įtakos ne tik didelei visuomenės daliai, bet ir tiems Seimo nariams, kurie sugeba mąstyti toliaregiškai ir jaučia atsakomybę už savo krašto ateitį. Autoritetingas vadovo žodis gali parodyti kelią tiems, kurie jo ieško.
Manau, nereikėtų bijoti ir taisyklingai išverstų, sunormintų lenkiškų užrašų šalia valstybinės lietuvių kalbos tose vietovėse, kur Lietuvos lenkai sudaro didelę daugumą gyventojų. Tokia praktika naudojama kitose ES šalyse.
Vilniuje daugybė angliškų užrašų su raidėmis „w“ ir „x“ be vertimo į lietuvių kalbą, ir tai neužkliūva nei mūsų kalbininkams ir filosofams, nei kitiems kalbos grynintojams.
Dvikalbių užrašų tvarką galėtų nustatyti Lietuvos Vyriausybė. Dabar vyraujantis savavališkas ir nenormuotas pavadinimų vertimas bei rašymas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose rodo, kad valstybėje trūksta elementarios tvarkos, kad nuo vietinio valdininko išsilavinimo lygio ir kultūros dažniausiai priklauso vertimų kiekybė bei kokybė. Svarbiausia, kad tai daroma net neklausus jokios kalbininkų komisijos, ignoruojant Valstybinės kalbos įstatymą.
Lietuvoje susiklostė negera tradicija, kai rėksniai ir populistai ima formuoti viešąją nuomonę palankia savo interesų tenkinimo kryptimi. O nepriklausomi profesionalūs ekspertai, visuomenininkai, inteligentija, kitaip mąstanti tautos dalis neretai lieka be balso.
Valstybės vadovams derėtų būti aktyvesniems formuojant viešąją nuomonę, o ne sekti paskui populistų jau suformuotą. Po to tik skėsčiojama rankomis teisinantis, kad reikalingi sprendimai nebuvo priimti. Taip atsitiko ir per paskutinį lenkų velionio prezidento L.Kaczynskio vizitą Vilniuje.
Šiandien tarp Lietuvos elito atstovų tokių asmenybių, koks buvo palaimintasis J.Matulaitis, nematyti. Viliuosi, kad anksčiau ar vėliau jų atsiras. Galbūt ne tarp elito, o tarp eilinių piliečių.