***
Kunigą Arvydą pirmą kartą pamačiau, regis, 1991 metais, kai dar būdamas Kauno technologijos universiteto studentas, su kitais savo draugais sužinojau, kad tik atsikūrusiame Vytauto Didžiojo universitete, didžiojoje salėje „profesorius iš Amerikos“ skaito paskaitas apie antropologiją.
Vaizdas tada buvo neįprastas – salė pilna jaunų žmonių klausosi to, kuris stovi ant scenos, kalba pašvelninta lietuvių kalba, plačiais mostais rodo į schemas ir plakatus apie žmogų. Šalia – keli stalai, nukrauti knygomis. Juodi džinsai ir juodas aptemptas džemperis bei visos manieros rodė, kad šis žmogus yra „ne iš mūsų pasaulio“.
Neatsimenu minčių, kurias mums Jis tada kalbėjo, bet liko atmintyje nepaprasta nuotaika ir užsidegimas. Atrodė, kad salėje tiesiog dvelkė gaivus vėjas, laisvės, troškimo žinoti ir žmogaus slėpinio nuostaba. Nors tą kartą paskaitoje nebuvo kalbėta tikėjimo tema, visgi kai skirstėmės iš salės vienas mano draugas pasakė: „Jis kalba kaip kunigas...“ Negalėjau net įtarti, kad aš savo gyvenime jau po devynių metų gulėsiu ant Kauno Katedros grindų šalia šio žmogaus, giedant visų Šventųjų litanijai, ir kad mes tapsime kunigais.
Kitą kartą pamačiau profesorių A.Žygą ateitininkų stovykloje. Mane tada nepaprastai žavėjo jo atsidavimas. Tada slapta jau galvojau apie kunigystę ir jo pavyzdys mane kaitino ir drąsino – žiūrėk, ir tu galbūt taip galėtum. Koks buvo džiaugsmas ir padrąsinimas, kai vieną dieną jau būdamas seminarijoje sužinojau, kad Arvydas pasuko link kunigystės. Sakiau sau: „Kitaip ir būti negalėjo, jis jau buvo Jėzaus apaštalas“.
Seminarijoje A.Žygas buvo legenda. Jis buvo kitoks. Jis teologiją dėstė per antropologijos ar net, sakyčiau, biochemijos prizmę. Jam viskas derėjo: ir žmogaus DNR struktūra, ir žmogaus išganymo paslaptis. Jis mums seminaristams užsidegęs rodydavo DNR grandines ir stulbinančią žmogaus organizmo molekulinę tvarką, mūsų klausdavo, kaip mes manome, ar galėtų žmogus būti visatos atsitiktinumas. Jei kiti dėstytojai mums pateikdavo filosofinį Dievo buvimo įrodymą, tai Jo kalbėjimas apie Dievą plaukė tiesiog iš chemijos, biologijos ir antropologijos mokslų. Jis, tiesa, stengėsi, kad šių mokslų dėstymas būtų privalomas ir seminarijoje. Ir iš jo paskaitų buvo akivaizdu, kodėl Jam buvo taip svarbu.
Seminarijoje Arvydas netilpo į įprastus rėmus, jis buvo kartu ir mūsų dėstytojas ir pats studijavo, ruošdamasis kunigystei, jis buvo mūsų pastoracijos vadovas ir pats labai intensyviai dirbo pastoracijoje. Jo kabineto šviesa degdavo iki paryčių. Kitą dieną Jis ištardavo: „Koks turi būti žmogus, kuris parašo tokią encikliką kaip „Veritatis Splendor“ (turėdamas omenyje Jono Pauliaus II dokumentą „Tiesos spindėjimas“.
Jo subtilus humoro jausmas, žmogiška šiluma traukė, jo kambarys visada buvo pilnas žmonių, pilnas pokalbių. Seminaristai irgi norėjo su juo pajuokauti. Žinodami, kaip Jis bijo pelių, atnešdavo stiklainyje sugautą pelę ir padovanodami kaip dovaną. Nenaudėliai! Mes nemokėjome būti tokie jautrūs ir kartu švelnūs savo juokuose kaip Jis...
2000 m. mums abiems buvo ypatingi metai. Tais metais A.Žygas ir aš buvome įšventinti į diakonus ir birželio 29 d. Petro ir Pauliaus iškilmėje – į kunigus. Atsimenu, kaip mes ruošėmės tas paskutines savaites. Jis praktiškai visada galvojo apie kitus, kad nepamirštume to ar ano pakviesti, kaip mes pavalgydinsime tiek žmonių, kur kokia grupė kuriame kambaryje valgys.
Atsimenu, tą birželio 29 d. jau gerokai po vidurnakčio stovėjome parduotuvėje „Maxima“ ir pirkome maistą – Arvydas norėjo nupirkti maisto atvykstančiai grupei iš jo taip pamilto Punsko krašto. Staiga atsisuka jis į mane ir sako: „Ar nenuostabu ir neįtikėtina, kad šiandien mes tapsime kunigais?“ Aš pagalvojau, kad mums būtų geriau pasitikti šią dieną ne „Maximoje“. To nesakiau Arvydui. Jis apie save negalvojo. Jis galvojo ar tie kiti, kurie atvyksta, turės galimybę pavalgyti. Tą dieną į Kauno katedrą susirinko labai daug brolių kunigų ir mūsų draugų, nei jis, nei aš, nei Kauno seminarijos šeimininkės nežinojo tikslaus skaičiaus, kiek prie stalo buvo valgiusiųjų. Iki šiandien prisimenu tą virtuvės įvykį, kaip vieną didžiausių seminarijos išbandymų.
Mums Dievo Apvaizda lėmė kunigystės pradžioje dirbti seminarijoje. Jis buvo seminaristų dvasios tėvas, aš – parengiamojo kurso vadovas. Tai vieni gražiausių mano draugystės su kunigu Arvydu laikotarpių. Man tai buvo didelė Dievo dovana. Juk galėjau žiūrėti į Jį kaip pavyzdį, į Jo kantrybę sielovadoje kaip į įkvėpimą, į Jo Dievo meilę ir galingą maldą kaip kunigystės stilių. Ne kartą dalyvaudavome įvairiuose renginiuose, ateitininkų stovyklose, seminarijos posėdžiuose.
Kunigo Arvydo asmenį galėčiau apibūdinti dviem žodžiais: asmenybės magnetizmas. Žmonės kalba, kad popiežius Jonas Paulius II tai turėjo. Aš pats ne kartą save valdžiau eidamas pro Kauno kunigų seminarijos kiemelį, kad neužeičiau pas kunigą Arvydą. Norėjosi tik šnekėti ir pabūti, bet žinojau, kad jis turi pailsėti ir nuo žmonių, ir nuo pokalbių, paprasčiausiai išsimiegoti ir atlikti savo darbus, kurių jo planuose buvo tiek, kad man besiklausant svaigdavo galva.
Aš visada stebėjausi jo ištverme be perstojo dirbti, o po to dar ilgai kalbėtis su žmonėmis juos išklausant ir guodžiant. Seminarijoje net susidarydavo žmonių eilės, jie norėjo patekti pasikalbėti su juo. Esu kartą kiemelyje vienam žmogui pasakęs, kad kunigas Arvydas gali būti čia tik už kelių valandų ir žmogus ramiai atsakė: „Gerai, aš palauksiu“.
Turbūt esame ne kartą matę jį ilgu savo stotu pasilenkus prie kokio senelio, vargšo ar pijokėlio. Jis neapsiribojo lito įmetimu į prašančio žmogaus delną. Jis ėjo su šiais žmonėmis į pasų poskyrį, kad jie vėl gautų, kaip sakydavo, pavogtus pasus ir galėtų praleisti naktį nakvynės namuose, į kuriuos kitaip jų neleisdavo.
Matydavau jį nešantį žmogui maistą. Matydavau jį lekianti į pagalbą Kauno psichiatrijos ligoninei, nes personalas jį maldaudavo ateiti, sakydami, kad po kunigo Arvydo aukotų šv. Mišių tris dienas ligoniai yra ramūs. Jis sekmadieniais vykdavo pas seseles Kazimierietes aukoti šv. Mišių, kur rinkdavosi būriai žmonių Jo pamokslų pasiklausyti, ir dar tą patį sekmadienį skubantį aukoti šv. Mišių Kauno Arkikatedroje vaikams ir šeimoms, kur jis, sakydamas pamokslus, atsinešdavo pliušinių žaislų ir iliustruodavo vaikams Dievo meilę, o šv. Mišių pabaigoje prašydavo tėvelių pasižadėti, kad vaikams primins savaitės eigoje, kad reikia padaryti gerą darbą Dievuliui.
Vieną kartą grįždamas vėlai vakare buvo užpultas jaunuolio su ginklu, kuris grasino Jį nužudyti, jei neatiduos pinigų, tai Jis vėl galvodamas apie kitą, tam vaikinui ištarė: „Broli, tu mane žudydamas papulsi į pragarą, kaip tu gyvensi su tokia nuodėme, savo gyvenimą susigadinsi, ateik, va, sekmadienį į seminarijos bažnyčią šventoms Mišios, tai gausi visko, ko tau reikia. Tas vaikinas buvo nuginkluotas tuo sakiniu. Jis apstulbęs atsitraukė,nuo žmogaus, kuriam buvo įremtas ginklas į krūtinę. Žiūrėdamas į kunigo Arvydo gyvenimą iš arti, į jo tiesiog aistringą, be ribų meilę ir atsidavimą kitiems, manau, kad jis pas Viešpatį bus vainikuojamas šventojo vainiku.
Kai išvyko į Ameriką 2007 m., kunigo Arvydo tikslas buvo teologijos daktaratas, kad galėtų toliau be kliūčių dėstyti Vytauto Didžiojo universitete. Nors jis jau buvo biochemijos daktaras, visgi teologijos dėstymui reikėjo kitko. Iš karto kibo į mokslus Mundelaino seminarijoje, esančioje netoli jo gimtosios Čikagos. Gilinosi į pastoracijos teologijos ir klinikinės pagalbos derinį.
Drauge, pradėjęs dirbti Nativity lietuvių parapijoje, jis negalėjo atsakyti žmogui, prašančiam pagalbos. Esu ne kartą girdėjęs iš jo kaip jis, gavęs skambutį iš lietuvaičių šeimos apie labai blogą padėti, vykdavo čia pat vėliausią vakarą pas tą šeimą ir kalbėdavosi iki paryčių, bandydamas sutaikyti ir įkvėpti norą vėl gyventi. Sakė vieną kartą, miegojęs automobilyje paryčiais vieną valandą kelio kelkraštyje, o po to vykęs į seminariją visą dieną paskaitoms.
Ne kartą bandžiau jam sakyti: „Arvydai, ar čia jau ne per daug, juk Tu turi žiūrėti savęs“. O jis man sakydavo: „Aš negaliu nepadėti. Kaip galiu atsakyti žmogui, kuris tokioje baisioje padėtyje?“ Jis grūmėsi su savimi: kaip pasakyti NE? Kaune studentai pasakoja, kaip per egzaminą jiems berašant jis atsiverčia knygą pavadinimu „Kaip pasakyti ne, neprarandant draugų“. Skaitydavo ir net garsu nusijuokdavo, turbūt atrasdavo savęs tikslų aprašymą.
Paskutinius savo gyvenimo metus praleido Putname būdamas seselių kapelionu ir padėdamas Amerikos rytinio pakraščio Lietuvių sielovadoje. Jis, žiūrėk, aukoja šv. Mišias sekmadienį Putname, tada tą pačią dieną skrenda iš Bostono į Vašingtoną ir ten aukoja šv. Mišias lietuviams, tada šnekasi su norinčiais susituokti ar krikštyti savo vaikus.
Putname nors ir nuošali vieta, apsupta gražios gamtos ir ramybės, kur tarsi būtų puiki vieta akademikui dirbti savo mokslinius darbus, kur tiek daug metų dirbo kapelionu ateitininkijos patriarchas kunigas Stasys Yla, Jis buvo greitai pastebėtas ir vietinių kunigų ir įvairių grupių, kurios atvykdavo pas seseles rekolekcijoms. Jo kalbėjimas, Jo įkvepianti dvasia žmones gydė ir traukė. Žmonės net nenujautė, kad jis eina atiduodamas paskutines savo jėgas, poilsio sąskaita besirengdamas rekolekcijoms, seminarams ir savo daktarato rašymo darbams.
Jo gyvenimas tarsi netilpo į mūsų laiko ir standartų rėmus. Jis tam tikra prasme nuolat peržengė ribas, tarsi skubėdamas į amžinybę. Skubėjo, rodos, tarsi nujausdamas, kad nedaug turi laiko. Skubėjo daryti gera. Paskutinį kartą, kai jį mačiau, aplankęs Putname, jis mane vežė į Niujorką, prašiau, kad to nedarytų, nes tai – 5 val. kelionė automobiliu. O jis atsakė: „Mes turėsime progą pakalbėti, ar gi tai nebūtų gerai?“ Sutikau. Aš visada ilgėjausi su juo pasikalbėti. Kaip ir kiti šimtai žmonių, supę jį. Mes kalbėjomės apie gyvenimą, apie kunigystę, apie ateities planus. Vidurnaktyje, kai pasiekėme Niujorką, man neatėjo mintis, kad jis suksis atgal ir vėl važiuos tą patį kelią. Vėl bandžiau atkalbinėti. O jis man sako: „Aš dar spėsiu 8 val. ryte paaukoti šv. Mišias seselėms“. Su baime, kad neužmigtų prie vairo palydėjau akimis nutolstantį automobilį, o jis man dar ištarė: „Nebijok, važiuosiu su atvertu langu, viskas bus gerai“.
„Nėra didesnės meilės nei gyvybę už draugus atiduoti,“ - sakė Jėzus. Jo gyvenimo stilius buvo šie žodžiai. Jis po truputį atidavė kiekvienam sutiktąjam savo gyvybę. Kas gi buvo tie ilgi pokalbiai su žmonėmis, tas įsiklausymas į žmogų, tarsi niekas daugiau aplinkui neegzistuotų? Tas žvilgsnis pasilenkus prie žmogaus ir klausimas: „Kaip gyveni?“ Kas buvo tas nuolatinis Jo troškimas žmogų vesti prie Dievo ir atvedus džiaugtis kaip didžiausiu gyvenimo laimėjimu? Kas buvo tas: “Aš negaliu jam nepadėti?”
Šią savaitę, kai atsisveikiname su kunigu A.Žygu, šv. Mišių liturgijoje skaitome Kristaus aukščiausiojo kunigo maldą, kurią Naujasis Testamentas vadina Jono 17 skyriumi. „Aš jau nebe pasaulyje... Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes. Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę“.
Kaip tinka šie Jėzaus žodžiai Tavo gyvenimui, mielas kunige Arvydai! Tu savo gyvenimu susitapatinai su Kristumi. Savo darbais ir savo kančia. Gal dėl to mums taip yra sunku su Tavimi atsisveikinti. Juk kai mes matėme Tave, matėme Kristaus paveikslą. Tu mus traukei. Dabar labai mums aišku kodėl paskui ėjo minios, norėdamas jo pasiklausyti ir jo drabužį paliesti. Žmogus negali gyventi be Dievo. Jis žmogų traukia. Tu, Arvydai, savo asmeniu traukei žmones prie savęs. Traukei prie Kristaus. Jėzus ateidamas į šį pasaulį atnešė Dievą. Iš šono atrodė, tarsi niekas pasaulyje nepasikeitė. Tačiau Jėzaus atėjimas pakeitė žmonijos istoriją iš esmės. Kunigo Arvydo pasirodymas mūsų gyvenimuose juos pakeitė. Tai girdžiu iš tiek daug žmonių liudijimų! Tau pavyko būti kunigu, kurį taip trokšta matyti žmonės. Ačiū už Tavo gyvenimo dovaną. Tai buvo kažkas nepaprasto. Atleisk mums, jei mums nepavyko įsijausti į Tave, kaip Tu galėjai į mus. Atleisk, kad mes Tavęs taip neišklausėme kaip Tu.
Mielas kunige Arvydai, Tave išlydime į amžinybę pirmą iš mūsų, nes Tu pasirinkai vesti žmones. Tu pats pasirinkai būti Geruoju Ganytoju. Užtark mus pas Tėvą, o mes savo malda užtarsime Tave. Ženklai, kurie lydėjo Tavo gyvenimą mums liudija ypatingą Dievo pasirinkimą veikti per Tavo asmenį. Prisikėlimo bažnyčia kuri tampa Tavo palaikų vieta ir atminimo vieta mums primins Tavo Gyvenimą, tokį aukštą, kaip Tu pats buvai, tokį šviesų, kaip šie skliautai, tokį didingą kaip ši Paminklinė Prisikėlimo Bažnyčia.
Iki susitikimo amžinybėje, kurią Taip aistringai, tu, kunige Arvydai, skelbei!