Šie metai Lietuvai itin dosnūs – vizijos, strategijos, politinės direktyvos ir reformų planai byra tarsi iš gausybės rago. Krizei traukiantis, bandome vytis kitas Europos Sąjungos šalis, todėl braižome šviesios ateities perspektyvas ar bent svaiginamės idealistine efemerija. Stengdamiesi suvaldyti ar užvaldyti laiką, kurdami vienas už kitą tobulesnius pasaulio vaizdinius, išsisėmėme, o genami savo ambicijų ir kompleksų atsidūrėme aklavietėje. Prasilenkdami su „kultūringai“ mąstančiu pasauliu, visą energiją nukreipėme, kad pirmiausia susikurtume ekonominę gerovę, pamiršę, kad laiko kriterijus čia negalioja, nes visada, net sunkmečiais, ne vien duona ir žaidimais žmogus būna sotus, todėl nevalia kultūros reikalų atidėlioti mistinei rytdienai.
Didysis tautos dokumentas − Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ formuoja išties didžius, aktualius ir prasmingus tikslus. Esminė vizija: „Lietuva − tavo sėkmės šalis, kurioje gera gyventi ir dirbti“ (įdomu, kad „sėkmės šalis“, paskelbta kovo 22-ąją, per pusantro mėnesio tapo sumania šalimi). Tokios ateities pažadas nuteikia gana optimistiškai, tačiau, kai apžvelgi bendrą ketinimų paketą, patenki į mitinę karalystę, esi nubloškiamas į tuos laikus, kai, pasirašius sutartį krauju, iš pradžių tekdavo parduoti kūną, vėliau ir sielą su visomis viltimis, ketinimais, svajonėmis, nes pritrūkdavo jėgų išsivaduoti iš spąstų, paspęstų pačiam sau.
Iliuzijų mugė
Drąsi šalis drąsiai pasirinko naujus prioritetus. Plačiai inicijuota Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ turėtų tapti viską apimančiu manifestu, ateities gairėmis ir visuotinio tikėjimo apsireiškimu. Oficialiame strategijos tinklalapyje rašoma: „Lietuva 2030 − tai mūsų visų susitarimas“, grindžiamas žmonių siūlymais ir mintimis, kai daugiau kaip „tūkstantis [tiesa, kol kas iš geidaujamo tūkstančio, remiantis idėjų skaitiklio rodmenimis, gauta tik kiek daugiau nei trys šimtai, – R. R.] pasiūlytų idėjų virto dvidešimtmetį apimančiu šalies raidos dokumentu“. Juo siekiama pažadinti, paakinti ir visuomenės, ir kiekvieno jos nario kūrybiškumą, kad Lietuva taptų „modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo nacionalinį tapatumą šalimi“(1).
Prieš metus pradėtas gludinti dokumentas laikomas šalies žmones turinčių telkti ir vienyti idealų ir vertybių sąvadu. Dvidešimt devyniuose puslapiuose išguldyta vizija yra gyva ir dinamiška – tai procesas, kurio prioritetai nuolat keičiasi, atrandamos vis naujesnės idėjos, kyla vis puikesni sumanymai. Nors, kaip minėta, sėkmės šalis gavo kuklesnį – sumanios šalies, kurioje gera/verta gyventi ir dirbti (2), vardą, bet užtat pati strategija „Lietuva 2030“, kaip ir dera reklaminiams verslo projektams, išdidžiai pasivadino „mūsų sėkmės keliu“ (gana originalus prasmių virsmas − sėkmės įvaizdis išliko, kai „šalis“ virto „keliu“) ir kviečia: „eikime juo drauge“(3), nors neaišku, su kuo mums pakeliui.
Tačiau grįžkime prie esminių vertybių, kurios postuluojamos dokumente. Aptarkime sumanią visuomenę, sumanią ekonomiką, sumanią valdžią, kurios sumaniai tvarkysis. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne žodis „sumanus“ turi dvi reikšmes: 1. kuris greitai sumeta, susiorientuoja, nuovokus; 2. kuris sugeba ką su išmone, išradingai padaryti, galvotas, „sumaniai“, apgalvotai, išmaningai atliktas(4). Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „sumanus“ siejamas labiau su greitumu sumanant ir gudrumu(5). Išmaningumo ir gudrumo reikės nemažai, nes įgyvendinusi minėtą viziją Lietuva 2030 m. atseit atsidurs tarp 10 pažangiausių ES valstybių narių pagal: gyvenimo kokybės (dabar 23 vieta ES), laimės (dabar 20 vieta ES), demokratijos (dabar 21 vieta ES), pasaulio konkurencingumo (dabar 19 vieta ES), globalizacijos (dabar 26 vieta ES), suminį inovatyvumo (dabar 25 vieta ES)(6) ir kitus indeksus. Nors ilgainiui gali paaiškėti, kad 2030-ieji jau čia pat, o mes vis dar nebaigėme kurti sumanios šalies, einančios sėkmės keliu, vizijos, bet užmojai, nesvarbu, ar konkretūs, ar iliuziniai, vis tiek labai patrauklūs. Pergalės retoriką palikime būsimiems nugalėtojams ir pamėginkime pasiaiškinti, kuo remsimės šioje nelengvoje kelionėje, t. y. kopdami aukštyn indeksų kopėčiomis. Kaip kursime sumanią visuomenę?
Trys (ar beveik trys) milijonai kūrėjų – štai sumanios visuomenės pagrindas, nesvarbu, kad šalyje apskritai yra vos trys milijonai gyventojų, ir šiais visuotinės emigracijos, ieškant sotesnio duonos kąsnio ir saugesnės ateities, laikais jų vis mažėja. Taigi optimistinė demografinė prognozė atrodys totali mistifikacija kiekvienam, kuris bent apytiksliai nutuokia emigracijos mastus ir emigrantų integracijos į naujas bendruomenes platumą. Ar veikli ir solidari, atvira ir pasirengusi ateities iššūkiams visuomenė (taip ji pristatoma strategijoje(7)) stengsis, be kitų užduočių, sukurti ir turtingą kultūrinę terpę, t. y. ar investuos į šalies kultūrą, ar skatins jos plėtrą ir ar apskritai bus pajėgi susivokti pasaulyje, prarandančiame esmines vertybes, kultūrinį pagrindą ir tradicijas? Tiesa, Lietuvos ekonominei ir socialinei gerovei kurti, kultūrai puoselėti planuojama pasitelkti ir pasaulio lietuvius(8), tačiau tikėtis, kad lietuvių kultūra, menas, literatūra kituose kraštuose gyvenantiems asmenims bus svarbesni negu tiems, kurie liko Lietuvoje, yra visiškai naivu.
Kultūra, jos kūrimas ir puoselėjimas šiame dokumente yra tik nežymus ir nereikšmingas foninis (butaforinis) elementas, savaime kaip patvorių žolė vešinti visuomenės raiškos dalis: neatsitiktinai populiariausias strategijos frazeologizmas – „aukšta darbo kultūra“, ir tai verčia susimąstyti apie pasirenkamus prioritetus.
Pagal strategijos viziją kultūra, kaip savaiminė duotybė (galima sakyti, malonus, bet nebūtinas priedas), turėtų saugoti ir puoselėti pati save. Gaila, kad iki šiol nesuvokta visuotinio jos puoselėjimo būtinybė, nors tai galėtų sukurti lietuvišką precedentą: viską pradedame nuo kultūros. Deja, kol kas toks mąstymo perversmas neįvyko ir neplanuojama, kad įvyks. Tą rodo ir perpus mažesnės kultūrai skiriamos lėšos negu kitose Europos šalyse. Įdomu, kokią vietą ES užimtume pagal kultūros finansavimo indeksą, juo labiau kad privataus kultūros rėmimo tradicijos per 20 nepriklausomybės metų taip ir nepavyko įžiebti.
Visuomenės balso sureikšminimas, gausus jaunimo dalyvavimas, aptarimai savivaldybėse, rengiant šį futuristinį projektą, imituoja ilgus ir sudėtingus vizijos kūrimo veiksmus, o jos įgyvendinimo pradžia, atrodo, atidedama iki geresnių laikų.
Pabendra(darbia)vę su „Lietuva 2030“ projektu, tinklalapyje galite pakelti virtualią ranką už viziją. Arba sekti strategijos „Lietuva 2030“ aktualijas socialiniame tinkle “Facebook” (https://www.facebook.com/Lietuva2030). Deja, šiam valstybinės organizacijos puslapiui simpatizuoja tik trys tūkstančiai žmonių ir, žinoma, patys vizionieriai iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės…
Kiti horizontai
Kitos dvi Baltijos šalys, sėkmingai įveikusios vizijų kūrimo labirintus, jau pradėjo įgyvendinti savąsias nacionalines strategijas – tą rodo konkretūs sprendimai ir darbai.
Estijos nacionalinė strategija Estonian National Strategy on Sustainable Development Sustainable Estonia 21 buvo pradėta rengti 2001 m., o Vyriausybės patvirtinta 2005 m. Šis dokumentas, kaip esminė šalies ir visuomenės strategija iki 2030 m., kelia pagrindinį tikslą – reikalavimus, kuriuos primeta pasaulinė konkurencija, kuo sėkmingiau derinti su darnios raidos principais ir tradicinių Estijos vertybių saugojimu(9).
Tvarios plėtros nacionalinė strategija „Tvarioji Estija 21“ išskiria prioritetinius ateities uždavinius – tai gyvybinga Estijos kultūros erdvė, gerovės augimas, koherentiška visuomenė ir ekologinė pusiausvyra. Kodėl kultūra iškeliama į pirmą vietą? Paaiškinta įtikinamai: estų tautos ir kultūros tvarumas yra kertinis Estijos darnios plėtros akmuo, estų tapatumo stiprinimas (persistence) – esminis šalies raidos prioritetas(10).
Latvijos nacionalinė strategija „Latvija 2030“ buvo pradėta kurti 2007 m. vasarą, 2008-ųjų spalį tuo tikslu surengtas nacionalinis forumas Take-off. Latvia 2030, pirmoji strategijos versija pateikta 2009-ųjų vasarą, prieš metus ją patvirtino Latvijos Seimas(11).
Pasak rengėjų, išsamiai ištyrę ir aptarę globalizacijos iššūkius, kapitalo koncepcijas, strateginius principus, pirmuoju prioritetu jie pasirinko kultūros plėtrą – tai jos saugojimas, interaktyvinimas ir turtinimas. Tuo siekiama išsaugoti ir gausinti Latvijos kultūros kapitalą, skatinti domėjimąsi šalies kultūros erdve, kurti konkurencingą nacionalinį tapatumą, paremtą visuomenės kūrybingumu, ir kokybišką kultūrą su jai palankia terpe(12).
Ištisu dešimtmečiu atsiliekame nuo Estijos nacionalinės strategijos kūrimo starto (net nesinori galvoti, kiek šviesmečių vėluos realių darbų pradžia), žingsniuojame kiek mažesniu atstumu, bet vis tiek iš paskos Latvijai ir vis dar aklai klaidžiojame, tarsi būtume atsidūrę paraleliniame pasaulyje. Skurdžios realybės ir nuskurdintos kultūros akivaizdoje kaip tas Buridano asilas svarstome, ką pasirinkti – materialines gėrybes (atrodys negražiai!) ar dvasines vertybes (nebus jokios naudos!), užuot ėmę ir kūrę tiek vienas, tiek kitas…
Nacionaliniai akivarai
Europos Sąjungos nurodymu Lietuva sukūrė ir kitą svarbią strateginę studiją – tai Nacionalinė reformų darbotvarkė 2014−2020 m. Ją rengė Ūkio ministerija, galutinį variantą patvirtino Lietuvos vyriausybė. Tai pagrindinis veiklos ir finansų dokumentas ateinantiems šešeriems metams.
Ūkio ministerijos tinklalapyje rašoma: „Lietuvos Nacionalinė reformų darbotvarkė (National Reform Programme) apibendrina pagrindines struktūrines reformas šalinant kliūtis Lietuvos ekonomikos augimui ir siekiant strategijos „Europa 2020 m.“ tikslų.“(13) Apžvelgus proteguojamus prioritetus: pažangus, tvarus ir integracinis ES ekonomikos augimas, kuris bus matuojamas, suprantama, išimtinai kiekybiniais rodikliais (tikslais), nekyla abejonių, kad kultūrai vietos atsiras nedaug. Tiesa, siekiant didinti Lietuvos konkurencingumą, tarp numatytų prioritetinių krypčių kaip viena iš naujų ūkio sričių yra įvardytos kūrybinės ir kultūrinės industrijos, tačiau jų veiklai, kaip ir kitoms su kultūra siejamoms veikloms, finansavimas nenumatytas(14).
Kokie galimi paramos kultūrai ateities scenarijai? Pirmas: kultūrai finansavimo nereikia, nes, sukurdama nuo 5 iki 8 proc. BVP (bendrojo vidaus produkto), ji galėtų ir pati išsilaikyti (kukliai nutylima, kad tie pinigai, deja, nukeliauja į bendrą valstybės katilą ir kultūrai grįžta ne tiek materialiu, kiek dvasiniu pavidalu, užkulisiuose valdžiai piktinantis, kokia nepelninga, o dar rėksnė, toji vargana išlaikytinė). Antras: jei kultūra pati savaime yra vertybė, tai ji turi ieškoti vidinių resursų arba antgamtinių egzistavimo galimybių. Trečias: Europos Komisija, tyrinėdama Lietuvos reformų darbotvarkę strategijos „Europa 2020“ kontekste, deramai įvertins tautinės ekonomikos, kuri laiko save vieninteliu „gyvenimo kokybės“, globalios ir tvarios ateities garantu, iškėlimą virš nacionalinės kultūros, o tai reikš, kad sumani, bet akultūriškai nusiteikusi šalis teisingai žengia sėkmės keliu…
Inovacijos, industrijos ir tradicijos
Pažangus, tvarus ir integracinis augimas yra Europos Komisijos formuojamos strategijos „Europa 2020“ prioritetai. Tiesa, kartu su šia strategija parengta nemažai ir kitų dokumentų, teigiančių ir skatinančių inovatyvų kultūros erdvės formavimą, puoselėjimą ir skatinimą. Tarp jų – Europos Tarybos Žalioji knyga „Išlaisvinant kultūros ir kūrybinių industrijų potencialą“ (Green Paper „Unlocking the potential of cultural and creative industries“).
Europos Tarybos prašymu buvo tiriama kultūros įstaigų veikla ir prognozuojamas kūrybinių industrijų potencialas nacionaliniu, regioniniu ir lokaliniu lygmenimis. Tarp respondentų − devyniolikos ES narių (Austrijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Danijos, Estijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Airijos, Italijos, Latvijos ir kt.) – Lietuva nebuvo pakviesta(15).
„Jei Europa nori išlikti konkurencinga kintančiame pasaulyje, ji privalo sudaryti tinkamas sąlygas kūrybiškumui ir inovacijoms, kad suklestėtų naujoviška verslumo kultūra“(16), – tai viena iš esminių strateginių pozicijų, siekiant, kad atsirastų daugiau naujų kultūros erdvių.
Vadinasi, ignoruoti kultūrą, įsivaizduojant, kad Lietuva galės gyventi tenkindamasi vien ekonomine sėkme, jei kada nors ji mus ir ištiktų, yra pražūtinga. Kultūra ir kūrybiškumas yra nepaprastai svarbūs „gyvenimo kokybės“ rodikliai, kaip ir kūrybingas šiuolaikiškas tautinių tradicijų plėtojimas ir sklaida.
Propaguoti pasaulio nematerialiosios kultūros paveldą pradėta 1990 m. kaip atsvarą materialiajam paveldui. Naująja universalia metakalba įvardijamas nematerialusis paveldas apima ir tradicijas, ir gyvenimo raiškos formas, paveldėtas ir perduodamas iš kartos į kartą, tokias kaip žodinės kūrybos ir pasakojimo tradicija, scenos menas, papročiai, apeigos, šventiniai renginiai ir kasdienybės reiškiniai, žinios ir praktika, susijusi su tradiciniais ir naujoviškais, bet tradicija paremtais amatais, su gamtos ir visatos pažinimu.
UNESCO parengti norminiai aktai apie įvairių šalių nacionalinį nematerialiosios kultūros paveldą įteisino naują požiūrį į nacionalinės kultūros tradicijas, aktualizavo kultūros sklaidą, pagyvino kultūrinį turizmą, o kultūros, amatų ir verslo glaudūs ryšiai paskatino bendruomenių atsinaujinimą. Dauguma Europos šalių jau parengė ir paskelbė nacionalinius nematerialiosios kultūros paveldo sąrašus (Austrijos sąrašas apima keturiasdešimt penkis objektus, tarp jų – austrų liaudies šokiai, Šaulių klubas Zalcburge, sakalų auginimo tradicijos ir kt.(17), Vengrijos sąraše yra aštuoni objektai, tarp jų Busó šventė Mohače, užgavėnių persirengėlių eitynės, molio dirbinių žiedimo tradicijos Mezėtūre ir kt.(18)).
Šiemet UNESCO planuoja parengti informacinį leidinį apie nacionalinius nematerialaus paveldo sąrašus. Lietuva ir šioje srityje rezultatais kol kas pasigirti negali, ji yra balta dėmė Europos kultūros veiklų žemėlapyje…
Kultūros gairės popieriuje ir realybėje
Vieni strateginiai dokumentai atsirado Europos Sąjungai paliepus, o mūsų strategai, pasirinkę „savus“ prioritetus, drąsiai išbraukė kultūros „eilutę“ iš biudžeto (boba iš ratų, ratams lengviau?), nė kiek neapgailestaudami dėl to, kad šitaip kultūra išstumiama ir iš visuomenės akiračio, iš jos savimonės. Kiti, kuriais siekiama kultūrai grąžinti prioritetinį vaidmenį, yra kuriami, regis, suvokiant būtinybę keisti esamą padėtį.
2010 m. birželio 30 d. Seimas, tvirtindamas Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires, pabrėžė, kad „kultūra ir kūrybiškumas yra svarbiausi Lietuvos ištekliai“, todėl „kultūros padėtis Lietuvoje reikalauja kritinio požiūrio, dėmesio ir teigiamų pokyčių“, būtina „išsaugoti visuomenės kultūrinį tapatumą ir suteikti kultūrai prioritetinės valstybės remiamos srities statusą“(19) […], „įtvirtinti kultūrą kaip strateginę valstybės raidos kryptį, teikiant prioritetą kultūros politikai“(20).
Žodžiai teisingi, pažadai daug kartų girdėti, be to, norėti nedraudžiama, už tai nebaudžiama, nors gerais norais ir pragaras grįstas… Susidaro įspūdis, kad tasai proginis kultūros pagarbinimas buvo ir yra tik širma, maskuojanti tikrąjį – nesuinteresuotą, net niekinantį valdžios požiūrį. Ne veltui visuose viešuose naujų kultūros politikos gairių aptarimuose – per seminarą Nacionalinėje dailės galerijoje, Lietuvos radijo programoje „Kultūros savaitė“ vasario pradžioje, Vilniaus knygų mugėje surengtoje diskusijoje „Kultūra ir visuomenė: ar „perkrausime“ santykius?“ buvo pagrįstai abejojama naująja kultūros politika ir jos pajėgumu pakeisti nusistovėjusį valdžios ir visuomenės santykį su kultūra.
Nejaugi pasiteisins niūri prognozė: „Veiksminga Lietuvos kultūros politikos strategija – misija neįmanoma?“(21)
Kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo sėkmė priklausys nuo daugybės faktorių. Visų pirma, nuo kultūros politikų politinės valios – kartais atrodo, kad ir jie jaučiasi nesmagiai visokių krizių akivaizdoje gindami tokį mažai kam reikalingą visuomenės gyvenimo „posluoksnį“ – kultūrą. Daug lems ir žmonės, kuriantys kultūrą, bet ne „kūrybinga visuomenė“ apskritai, o konkretūs kūrėjai, tyrėjai, leidėjai, taip pat populiarintojai ir vartotojai… Kultūra primena didžiulį amorfišką organizmą, kuriam reikia nemažai planktono, kad išgyventų pats ir leistų išgyventi visoms smulkioms ir vidutinėms žuvelėms. O bandant išgyventi, nevalia dar ir prarasti tikėjimo, kad kultūra daro žmones laimingesnius.
Laimės indeksas, kultūra ir tautinis pradžiamokslis
Atsisakydami tautiškumo puoselėjimo kaip konstantos, strategijos „Lietuva 2030“ kūrėjai lengva ranka atsikratė esminės tapatumo išsaugojimo paradigmos, pasmerkė lietuvybę, kad ją, kaip tą pasakų mergelę, praris mistinis nacionalizmo, o gal tikras ir plėšrus globalizacijos slibinas. Tokia duoklė šiuolaikinėms ideologinėms madoms kelia grėsmę mažų valstybių savitumui.
„Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“,(22) – daugiau kaip prieš keturis šimtus metų rašė Mikalojus Daukša „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“.
Deja, dabarties sumaištyje tautinė savivoka jau virsta proginiu tuščiažodžiavimu. Nebesuvokiame esminių dalykų, kurie laiko mus pririšę prie tautos ir žemės – tai bendrumas, vienybė, pilietiškumas, valstybingumo ir tapatumo jausmas, nesvarbu, su kuo tapatiniesi tu pats asmeniškai.
Aukštoji ir žemoji kultūra, praradimai ir atradimai, elgsena ir jausena, reikšmės ir vertės – tarsi skirtingi plačios ir sraunios kultūros upės krantai, blogiau, kai ji nevaldomai išsilieja, prarasdama pati save: „Populiarioje vartosenoje kultūros sąvoka yra tapusi tokia tąsi, kad kone bet ką galima pavadinti kultūra, bent angliškai. Ši tendencija įsitvirtino ir vokiečių kalboje, kiek mažiau prancūzų, dar mažiau lietuvių, bet angliškai darosi įmanoma bet kurį žmogaus reiškinį aptarti kaip kultūrą. Vienos dienos skaitymuose surandi – sporto kultūra, krautuvių kultūra, jaunimo, cirko, keliavimo ir kompiuterių kultūra. Be to – dar emocionologines subkultūras, tai yra skirtingus būdus reikšti ar kontroliuoti savo jausmus“.(23)
Pernelyg plati kultūros samprata niveliuoja jos unikalumą ir svarbą. Apibendrinti įvaizdžiai tik imituoja tikrenybę. Tikrasis pasaulis lieka kažkur anapus jų.
Įsivyrauja požiūris, kad gyvenimo kokybę geriausiai parodo laimės indeksas, nesvarbu, kad vieniems laimė yra solidi sąskaita banke, trykštantys masinės kultūros fontanai, o kiti jaučiasi laimingi dėl visiškai kitoniškų priežasčių. Antai prieš penkerius metus „Anglijos naujosios ekonomikos fondas atliko tyrimą ir pagal gautus duomenis apskaičiavo pasaulio šalių laimingumo indeksą. Pirmoji šiame sąraše atsidūrė mažytė valstybėlė Vanuatu, antroji liko Kolumbija, trečia – Kosta Rika, ketvirta – Dominikos Respublika, o penkta – Panama. Paskutinė 178-oji vieta atiteko Zimbabvei. Lietuva atsidūrė 149-ojoje pozicijoje, aplenkdama Jungtines Amerikos Valstijas, kurios liko 150-osios. Mūsų broliai latviai liko 160-ojoje, o estai – tik 173-iojoje pozicijose. Šis indeksas parodo, ar šalis gali savo piliečiams užtikrinti gerą ir laimingą gyvenimą kaip įmanoma mažiau žalojant gamtą, nuo kurios priklauso mūsų visų gyvenimas“(24).
Pasak Gallup World Poll tyrėjų, kurie apklausas vykdė nuo 2005 iki 2009 metų, laimingiausių pasaulio šalių penketukas nesikeičia jau senokai: tai Danija, Suomija, Norvegija, Švedija ir Nyderlandai, kurių piliečiai mėgaujasi vienodai aukštu gerovės lygiu. Įdomu, kad „Lietuva pralenkia net tik kaimynus latvius, bet ir estus, kurie užima reitinge 90-tą vietą, bei portugalus (70-ta vieta). Vis dėlto tarp Europos šalių, kad ir kaip neblogai atrodytume pasaulyje, laimės pojūčiu mes pasigirti negalime – daugelis europiečių už lietuvius laimingesni“(25).
Remiantis World database of happiness paskelbtais rezultatais, 2008 m. „Lietuva atsidūrė 26-oje vietoje iš 27 ES narių. Savo gyvenimo kokybę lietuviai įvertino 4,9 balo iš 10. Nelaimingesni už mus buvo tik bulgarai, kurių laimės indeksas – 4,4.“(26)
Vis dėlto kiekvienas iš mūsų remiasi savais prioritetais ir laimę (neprocentinę, neindeksuotą) suvokia savaip. O laiminga šalis turbūt yra ta, kuri įstengia derinti tokius skirtingus joje gyvenančių žmonių laimės troškimus.
Amerikiečių moderniosios lingvistikos kūrėjo ir neoliberalaus kapitalizmo kritiko Noamo Chomskio mintys apie „būtinas iliuzijas“ aktualios ir šiandien: „Vizijomis aš vadinu visuomenės ateities koncepciją, kuri įkvepia gyvybės tam, ką mes dabar darome, koncepciją visuomenės, kurioje norėtų gyventi padorus žmogus. Tikslais aš vadinu pasirinkimus ir užduotis, kurios yra pasiekiamos, kurias mes vienaip ar kitaip vykdysime vedami tos vizijos, kad ir kokia ji būtų tolima ir miglota.“(27)
Kokiomis vizijomis mes vadovaujamės šiandien ir vadovausimės rytoj?
Naujausios iniciatyvos
Europos kultūros fondas e-zine skelbia pavojų dėl kultūros likimo Europoje ir klausia: „Ar tu dar tiki kultūros galia?“ Tai Culture Action Europe iniciatyva, kurią palaiko Europos kultūros fondas.
Liepos mėnesį Europos Komisija pradės oficialias diskusijas dėl naujo ES biudžeto, aptardama ir kultūrai skiriamą pyrago dalį. Komisija formuos ir kultūros turinį ES programose. Šie sprendimai turės didžiulę įtaką, ateinančius dešimt metų sprendžiant paramos kultūrai klausimus nacionalinių vyriausybių ir ES politikos lygmenimis. Tai tiesiogiai paveiks visus europiečius.
Šiuo metu tiesioginė parama menui ir kultūrai yra 0,05 proc. viso ES biudžeto. Kreipimesi rašoma: „Mes esame daugiau“, t. y. tie 0,05 proc. neatspindi meno ir kultūros svarbos visoje Europoje, todėl siekiama, kad naujajame ES biudžete parama kultūrai būtų padidinta.
„Mes negalime laukti dar dešimtmetį. Mums reikia surinkti kuo daugiau parašų ir tai įmanoma, iki liepos pasitelkiant kuo daugiau vyriausybių ir politikų.“
Parašai renkami puslapyje https://www.wearemore.eu/manifesto. Taip pat kviečiama paskelbti kreipimąsi savo tinklalapyje, tinklaraštyje ar forume. Arba persiųsti šį pranešimą į savo tinklus, skatinant pasirašyti manifestą ir išsiuntinėti naujus kvietimus.
Gegužės viduryje buvo surinkta daugiau kaip aštuoni tūkstančiai parašų.
„Mes esame daugiau“ (We are more) (2010−2013) yra Europos masto meno propagavimo kampanija, jos tikslas – spausti politikus ir finansininkus, kad Europos Sąjungos veiksmų programoje 2014−2020 m. atsirastų derama vieta kultūrai ir menui(28).
Ar mes tikime kultūros galia? Taip. Ir kartu nuveiksime iš tikrųjų daugiau nei ieškodami laimės kaip juodos katės tamsiame kambaryje, ypač jei jos ten apskritai nėra.
* * *
Kaip skatinti Lietuvos kūrybingumą? Ką konkretaus galėtume nuveikti Lietuvos kultūros labui? Bent jau reikalaukime suteikti galimybę, kad dalį Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų kuruotų Kultūros ministerija – tada už kultūros rėmimą, skatinimą ir stiprinimą bus atsakinga ši institucija, o ne ūkio, energetikos ar kitų materialinių gėrybių „kuratoriai“… Gal net pasistengs, kad kultūra taptų tuo, kas sieja mus su pasauliu, ir tuo, kas mus išskiria iš kitų. Žinoma, kalbu apie savitumą, o ne apie kultūros neigimą ir diskriminavimą, kurie jau tampa išskirtiniu valdžios įpročiu. Viliuosi, kad Lietuvoje vis dėlto neįsigalės tokios sąvokos kaip „kentėjimo kultūra ir aimanavimo kultūra“, atspindinčios apgailėtinas realijas(29).
Jei tikėsime kultūros galia, atsiras ir valios įveikti slidžią tautos „nukultūrėjimo“ nuokalnę.
(1) https://www.lietuva2030.lt/vizijos-projektas [2011-05-04]
(2) Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“: Projektas diskusijoms, p. 8, https://www.lietuva2030.lt/vizijos-projektas [2011-05-07].
(3) Ten pat, p. 2, https://www.lietuva2030.lt/vizijos-projektas [2011-05-07].
(4) https://www.lkz.lt/startas.htm [2011-05-07].
(5) Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. III pataisytas ir papildytas leidimas. Apie 500 žodžių lizdų, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 764.
(6) https://www.lietuva2030.lt/vizijos-projektas [2011-05-04]
(7) Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, p. 12, https://www.lietuva2030.lt/vizijos-projektas [2011-05-07].
(8) Ten pat, p. 10.
(9) National Strategy on Sustainable Development „Suistainable Estonia 21“, Approved by Riigikogu (Parliament of Estonia) on September 14, 2005, Tallinn, 2005, p. 4, www.riigikantselei.ee/failid/Estonia_SDS_2005.pdf
(10) Ten pat, p. 13.
(11) Sustainable Development Strategy of Latvia until 2030 “Latvija 2030”, Saeima of the Republic of Latvia, latvija2030.lv/upload/latvija2030_en.pdf
(12) Ten pat, p. 13.
(13) Nacionalinė reformų darbotvarkė, https://www.ukmin.lt/lt/strategija/2020Europa/ [2011-05-08]
(14) https://www.ukmin.lt/lt/strategija/2020Europa/, Lietuvos nacionalinė reformų darbotvarkė NRP_LT.pdf [2011-05-08]
(15) Comission Staff Working Document Analysis of the consultation launched by the Green Paper „Unlocking the potential of cultural and creative industries“, Brussels, 25 March 2011, ec.europa.eu/culture/our-policy-development/.../analysis_green_paper.pdf, p. 5.
(16) Taip išdėstyta Komisijos Pirmininko J.M. Barosso politinėse gairėse kitos kadencijos Komisijai. https:// https://ec.europa.eu/commission_barroso/president/pdf/press_20090903_LT.pdf. Cit. iš: GreenPaper_creative_industries_lt.pdf, p. 2.
(17) Intangible Cultural Heritage in Austria https://nationalagentur.unesco.at/cgi-bin/unesco/element.pl?intro=1&lang=en [2011-05-13]
(18) Intangible Cultural Heritage in Hungary https://szellemiorokseg.hu/eng/index.php?menu=40&m=nemzetibiz [2011-05-13]
(19) https://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=377620&p_query=&p_tr2= [2011-03-23]
(20) Ten pat, p. 2.
(21) https://projektai.vu.lt/universitetozurnalistas/wordpress/2011/03/veiksminga-lietuvos-kulturos-politikos-strategija-misija-neimanoma/ [2011-03-23]
(22) Postilė. Mikalojaus Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją”,
Aleksandro Dundulio vertimas, https://postilla.mch.mii.lt/postile/prakalba.htm#%22Postil%C4%97%22 [2011-05-13]
(23) Vytautas Kavolis, Kultūros dirbtuvė, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 17.
(24) https://www.balsas.lt/naujiena/418113/pasaulio-laimingumo-indeksas [2011-05-13]
(25) https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuviai-pagal-laimes-indeksa-pralenke-kaimynus-latvius-ir-estus.d?id=34545799 [2011-05-14]
(26) Ten pat.
(27) Noam Chomsky, Tikslai ir vizijos, Vilnius: Kitos knygos, 2006, p. 72.
(28) Campaign we are more – a Europe-wide arts advocacy campaign https://www.wearemore.eu/campaign/ [2011-05-14]
(29) Vytautas Kavolis, ten pat.