Gyvenimas, pašvęstas kaimui

Narystę Valstiečių liaudininkų sąjungoje V.Rakickas sustabdė ir pasirengė kandidatuoti į pirmininkus.

O klausimas apie netikėtai gimusius formalius reikalavimus šioms pareigoms tegul lieka atviras – ar Lietuvos ūkininkams reikalingas pavyzdingas funkcionierius, nesusisaistęs su jokiomis partijomis ir valdžiomis, ar diplomatiškas, išmintingas ir sąžiningas lyderis, ligšioline veikla ne kartą padėjęs žemdirbiams atsispirti ir prieš žemės ūkio produkcijos perdirbėjų, ir prieš biurokratų savivalę.

Darbo biografiją 1979 m. pradėjęs Telšių rajone, V.Rakickas nesitraukia iš jo iki šiol. Tik gyventi prieš keletą metų persikėlė į kaimyninio Plungės rajono pakraštį, tačiau dauguma ūkio žemių – Telšių rajone, čia yra įkūręs kooperatyvą „Nerimdaičiai“, vadovauja rajono ūkininkams, dalyvauja rajono savivaldybės tarybos veikloje ir net tebevadovauja to kaimo, kuriame anksčiau gyveno, bendruomenei.

- Anuomečiame Klaipėdos technikume įgijęs zootechniko išsilavinimą gavau paskyrimą į Mitkaičių kolūkį Telšių rajone. Vėliau neakivaizdžiai studijavau Lietuvos veterinarijos akademijoje, o kolūkyje dirbau brigadininku, po to zootechniku, vyriausiuoju zootechniku, pirmininko pavaduotoju gyvulininkystei. Kolektyvinės santvarkos saulėlydžiu Mitkaičių kolūkis buvo padalytas perpus, 1989 m. buvau išrinktas naujai susikūrusio Nerimdaičių kolūkio pirmininku.

Kolūkis veikė iki 1993 m. Kartu su nepriklausomybe atėjo ir savanaudiškumas, bendras vertybes imta tempti į savo namus, situacija tapo nevaldoma. Sukviestai valdybai pasakiau: dalykimės, kol dar yra ką. Įvyko visuotinis susirinkimas, kuris tokį apsisprendimą patvirtino. Surinkome pasiūlymus, gyvulius pardavėme, visą turtą išsidalijome pagal pajus. Ir šiandien man niekas nereiškia priekaištų, kad blogai padaryta. To įrodymas – Nerimdaičių gyvenvietėje, kuri ir buvo kolūkio centras, 2003 m. įkurta kaimo bendruomenė. Iki šiol tebesu jos pirmininkas, nors treti metai ten nebegyvenu. Man jau nepatogu atvažiuoti iš kitur. Lapkritį bus rinkimai, neabejoju, suras vietinį žmogų, - pasakoja V.Rakickas.

Išsiardžius kolūkiui, buvęs jo pirmininkas įkūrė kooperatyvą „Nerimdaičiai“, kuris iš pradžių užsiėmė žemdirbyste bei paslaugų teikimu. Kritus žemės ūkio produktų kainoms, kooperatyvas ėmė orientuotis į komerciją ir iki šiol prekiauja kietuoju kuru, traktorių ir mašinų tepalais. O žemės ūkio V.Rakickas nepamiršo – šiandien dirba apie 200 ha žemių Telšių ir Plungės rajonuose.

2003 m. V.Rakickui pradėjus vadovauti Telšių r. ūkininkų sąjungai, organizacijoje buvo septyni nariai ir trejus metus nemokėtas respublikinis nario mokestis.

- Niekada neprašiau, kaip dabar kai kurie rajonai piktnaudžiauja, kad už tam tikrą laikotarpį nuo mokesčio atleistų. Tai bloga praktika. Pamažu, tačiau judėjome, pagalbos kreipėmės į savivaldybę, seniūnijas, kitas tarnybas. Pernai sumokėjusių nario mokestį rajone jau buvo 723, o tai sudaro ketvirtadalį visos Lietuvos ūkininkų sąjungos narių! Stambiausias mūsų narys dirba 1200 ha žemės, mažiausias – 3 ha, - pasiektu rezultatu didžiuojasi rajono ūkininkų lyderis.

Jis prisimena, kad pirmieji metai nebuvo lengvi, reikėjo imtis tam tikros diplomatijos, kad ūkininkus paskatintų mokėti tarsi ir už nieką.

- Šiandien nusistovėjo tvarka, kad už kiekvieną dirbamą hektarą ūkininkas per metus sumoka vieną litą. Jeigu taip būtų buvę iš pat pradžių, kažin, ar norimo rezultato būtume pasiekę. Nors atiduoti litą nuo kelių šimtų litų už gautas tiesiogines ir nepalankių žemių išmokas tikrai nedaug, vis dėlto turinčiam daug žemės toks vienkartinis mokestis gali pasirodyti per didelis.

Todėl iš pradžių visiems taikėme 10 Lt mokestį, o turintiems mažiau kaip 20 ha – 5 Lt. Keletą metų ta tvarka ir vadovavomės. Iš surinktų pinigų aplankome visas respublikines žemės ūkio parodas, svarbias šventes – žmonės važiuoja, pasikalba, aptaria problemas. Taip išsiugdė šios organizacijos poreikis.

Vis dėlto nustatytasis mokestis buvo akivaizdžiai per mažas. Pateikiau ataskaitą, kur ir kiek pinigų panaudota, kiek dar trūksta. Atsirado rimtų ūkininkų, su kuriais sutarėme, kad tikslinga mokestį rinkti pagal ūkio dydį. Šiandien nekyla jokių problemų, renkame po litą nuo hektaro, - apie organizacinio darbo metodiką pasakoja „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.

Iš tų pačių surinktų pinigų rengiamos rajono ūkininkų šventės, „Metų ūkio“ konkursai, perkami prizai. Pernai Telšių r. ūkininkų sąjunga surinko beveik 20 tūkst. Lt nario mokesčio.

Paklaustas, ar galima tikėtis, kad, perėmęs šalies Ūkininkų sąjungos vairą, šią patirtį pritaikytų visos Lietuvos mastu, V.Rakickas to nepaneigė.

- Jeigu būčiau išrinktas, tai taptų vienu iš mano darbų, ta kryptimi eičiau. Juk narių skaičiaus didinimas – vienas svarbiausių uždavinių bet kokioje organizacijoje. Stingant narių organizacija tampa neveikli. Ką reiškia, tarkime, rajono sąjungos, kurioje yra vos pusšimtis narių, nuomonė, ar tokia sąjunga gali atstovauti keliems tūkstančiams rajono ūkininkų? Toks atstovavimas netinkamas, reikia tikros, ūkininkijos problemas atspindinčios nuomonės, - sako V.Rakickas.

Sėkmingai reikalai klostėsi ir Nerimdaičių kaimo bendruomenėje, kuriai vadovauti V.Rakickas pradėjo tais pačiais 2003-aisiais. Galima sakyti, jog kurdamasi bendruomenė jau turėjo tikslą.

- Daug jaunų žmonių iš Nerimdaičių važinėja dirbti į Telšius, tačiau šešis kilometrus kelio tekdavo važiuoti duobėtu, prastai prižiūrimu žvyrkeliu. Savo žygius pradėjau nuo rajono mero, o kartu su juo ėmėme atakuoti įvairias valstybines įstaigas, įskaitant ir šalies prezidentą. Po atkaklių derybų gavome raštą, kad minėtas kelias įtrauktas į planus. Tai jau buvo daug, nes Nerimdaičiai šiaip jau buvo įrašyti į neperspektyvių gyvenviečių sąrašą, o tai reiškia, kad asfaltas ten niekada nebūtų atsiradęs.

Kalėme geležį, kol karšta, kol prie to kelio atvyko matininkai, o galų gale ir kelininkų technika. Prieš keletą metų atsiradęs asfaltas palengvino susisiekimą su rajono centru, ne mažiau svarbu, kad kelis kartus pakilo žmonėms čia priklausančio nekilnojamojo turto kaina, - apie vieną iš nuveiktų darbų pasakoja Nerimdaičių kaimo bendruomenės pirmininkas V.Rakickas.

Blokados, akcijos, derybos Rajono ūkininkų lyderis prisiminė, kad atėjęs vadovauti pataikė ant grėsmingos bangos: mėsos supirkimo kainos buvo nusikalstamai mažos, o pienas – tris kartus pigesnis už vandenį parduotuvėje.

- Tai daryti perdirbėjams leido valdžia, nebuvo sureguliuoti produkcijos gamintojų ir perdirbėjų santykiai. Ir nors tada Vyriausybė skyrė 20 mln. Lt esą ūkininkų patirtiems nuostoliams kompensuoti, šie pinigai galiausiai nukeliavo ne tuo adresu, žemdirbiai iš esmės nieko ir negavo.

Todėl, kai buvo sumanyta autostrados blokada, žmonės ant kelių rinkosi pikti, tai buvo stichinė jėga. Iki šiol stebiuosi anuomečio blokados organizatoriaus Broniaus Markausko sugebėjimu tokią minią suvaldyti.

Galėjai laukti nemalonumų ir net provokacijų. Tačiau Bronius parodė labai gerą charakterį, diplomatinius sugebėjimus, ir šiadien jį laikau pavyzdžiu kitiems. Vis dėlto akcija žemdirbiams tapo pamoka, kaip su valdžia nereikia derėtis. Vėl buvo paskirta 50 mln. Lt, pinigai ir vėl atiteko pieno perdirbėjams. Nors pieno kainą keliais centais pakėlė, kitoje vietoje pinigus iš ūkininkų atėmė, - samprotauja V.Rakickas.

Į kelių blokados akciją Telšiuose suvažiavo visa Žemaitija, V.Rakicko manymu, tai buvo geranoriškas, niekam žalos nepadaręs renginys.

- Šiuo nepiktybišku piketu norėjome parodyti valdžiai ir miesto žmonėms, kad ūkininkams yra prastai. Pastaraisiais metais situacija lyg ir pasitaisė, pieno ir mėsos kainos nusistovėjo. Atsirado naujos rinkos – Turkija, Rusija, Ukraina, perdirbėjams Lietuvoje ėmė stigti žaliavos ir jie taip pat padidino kainas. Vadinasi, ir mūsų perdirbėjai gali sumokėti, kai atsiranda konkurentas, vadinasi, iki šiol jie gaudavo antpelnius. Tačiau trumparegiškas perdirbėjų požiūris pakirto jų pačių šaknis. Dabar galvijų Lietuvoje belikę tik 700 tūkst., kai prieš du dešimtmečius jų buvo beveik 3 mln., melžiamų karvių liko 365 tūkst. – tris kartus mažiau, nei žlungant kolūkiams.

Taigi perdirbėjai „papjovė“ ne tik gyvulininkystę, bet ir savo pačių verslą. Gamyklos didžiulės, o žaliavos tenka ieškoti užsienyje. Pasaulio praktikoje niekas taip nedaro. Reikia puoselėti žemdirbį ir kartu su juo dirbti. Žemdirbiai turėjo ir stambiausių perdirbimo įmonių akcijų, tačiau neturėdami supratimo, ką akcijos reiškia, jas pardavė ir šiandien neturi jokios įtakos tų įmonių valdymui, o sąlygas diktuoja įmonių savininkai, - apmaudauja V.Rakickas.

Paklaustas, kokios Ūkininkų sąjungos galimybės tuos procesus paveikti, pasiekti, kad ūkininkas pasijustų visavertis, įtaką galintis daryti rinkos dalyvis, V.Rakickas sakė svarbų vaidmenį skiriantis deryboms ir diplomatijai.

- Briuselyje, Paryžiuje suvažiavę ūkininkai ant gatvių papila ne tik pieno, bet ir srutų. Išbandyti galima visas priemones, mūsų tauta šiuo požiūriu liberali ir santūri. Tačiau tai nėra patys geriausi metodai, juk nuo tokių akcijų kenčia miesto visuomenė, ji nuteikiama prieš žemdirbius. Tad geriau to išvengti, einant derybų keliu, o ne spardant duris. Lietuvoje jau susikūrė stambūs gamintojų kooperatyvai, su kuriais perdirbėjai negali nesiskaityti, - sako pašnekovas.

Toliau „Ūkininko patarėjo“ ir V.Rakicko pokalbis pakrypo į bendresnes šalies problemas, emigraciją, turtinę kaimo žmonių diferenciaciją. Pasirodo, visa tai labai susiję, galima sakyti, neapgalvoti sprendimai visą Lietuvą klampina į dar didesnį liūną.

- Dažnam kyla klausimas: kaip sustabdyti jaunų žmonių bėgimą į užsienį? Atsakymas neretai slypi akivaizdžiuose dalykuose. Štai nemažai ūkių įsteigta pasinaudojant jaunojo ūkininko įsikūrimo priemone. Nesuklysiu pasakęs, kad 80 proc. tai fiktyviai įkurti ūkiai. Tėvas padalijo ar išnuomojo žemę sūnui – juk nemažus pinigus supaprastinta tvarka galima gauti beveik veltui. Ar tas sūnus tikrai ūkininkauja? Kita vertus, po tokio įsikūrimo jaunasis ūkininkas keletą metų negali modernizuoti ūkio, neturi teisės gauti paramos. Nusipirko traktorių, tai juo nebent į šokius pas panas važinės, nes padargams pinigų jau nepakanka. Tai nepagrįsti draudimai.

Žinoma, būtina atsakingai pasižiūrėti, ar padalijimas ne fiktyvus, ar jaunas žmogus tikrai ūkininkauja. Jeigu jaunam ūkininkui bus suteiktos galimybės investuoti į ūkį, kiek ūkininkavęs jis visą gyvenimą nebenorės to atsisakyti, nes bus išsiplėtęs, žemės prisipirkęs, vaikučiai ten gimę. Tada ir bus tikroji plėtra ir žmonės liks Lietuvoje dirbti. O auginti duoną yra geras, įdomus ir šventas darbas – sako V.Rakickas. Atsitiktinai ar gerai apgalvojus sudarytos sąlygos vieniems praturtėti kitų sąskaita? Šiandienė projektų finansavimo ir tiesioginių išmokų tvarka V.Rakickui kelia abejonių.

- Lietuvoje yra 172 tūkst. žmonių, deklaruojančių savo žemes, tik 12 tūkst. iš jų pasinaudojo vienokia ar kitokia ES parama. Kodėl tokia disproporcija? Jei tapčiau Ūkininkų sąjungos vadovu, siekčiau, kad išmokų sistema būtų pakeista. Tai padaryti įmanoma ir papildomų lėšų tam nereikia, kitos valstybės yra taip padariusios. Visas kaimo rėmimo lėšas skiria tiesioginėms išmokoms, tik mažą dalelę projektams, kurie nekuria pridėtinės vertės – mėšlidėms, srutų rezervuarams ir panašiai. Kai visa parama skirstoma per tiesiogines išmokas, sukaupęs lėšų gali pirkti kokią nori techniką – rusišką, anglišką, naują, seną ar kumelę.

Tai pajustų visi Lietuvos ūkininkai ir nebūtų didžiulio atotrūkio tarp turtingųjų ir vargšų. Susidaro įspūdis, kad tokia tvarka sugalvota saviems papenėti, o ne šalies žemės ūkiui skatinti. Ligšiolinės tvarkos atsisakius, išmokos būtų gerokai didesnės ir, tarkime, 40 ha, 6-7 karves turintis smulkus ūkininkas puikiausiai sutaupytų lėšų kelioms karvėms, žemei ar traktoriukui nusipirkti. Tada ir nestambus ūkininkas jaustųsi oriai, - svarsto „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.

Ketvirtą dešimtmetį Telšių rajone dirbantis ir visuomenine veikla užsiimantis V.Rakickas sakė nejaučiantis atostogų poreikio – į užsienį išvyksta tik dalykiniais reikalais, o pailsi prie gražiausio Žemaitijos ežero.

- Man, kaip ir kiekvienam žmogui, nėra lengva keltis trečią valandą nakties ir važiuoti į pasitarimą Vilniuje, tačiau užsispiri ir padarai. Pailsiu prie Platelių ežero ar žvejodamas savo sodybos tvenkiniuose, o kur nors Turkijoje ar Gran Kanarijoje tikriausiai atrodyčiau svetimas, - baigdamas pokalbį priduria V.Rakickas.