Vis dėlto nevertėtų apsigauti. Kiekis šiuo atveju puikiai parodo, kad gausybė Lietuvos universitetų užsikrėtusi virusu mokyti žmones tokių specialybių, kurių prasmė ar, greičiau, beprasmybė paslėpta po gražiais žodžiais, pavyzdžiui, „vadybininkai“, arba kurios yra be aiškių priežasčių susiaurintos, pavyzdžiui, inžinerinis dizainas.
Universitetinis išsilavinimas skurdinamas ir iškreipiamas, studijų programos dažnai apkraunamos populiariais žodžiais siekiant prisivilioti kuo daugiau moksleivių. Atrodo, netrukus turėsime tokių specialistų, kaip kad verslo vadybininkų konsultantų patarėjus finansų klausimais arba medsraigčių veržimo technologijos inžinierius statybinių mašinų ir įrengimų pramonėje.
Studijų programos dažniausiai gražiai aprašytos ir skaniai pateikiamos, bet kuo išsiskirs žmogus, KTU baigęs inžinerinio projektavimo ir pramoninio dizaino bakalauro studijas, man visai neaišku, nors skaičiau studijų programos aprašymą ir studijuotinus dalykus iš viršaus į apačią, tada iš apačios į viršų.
Pamiršę, kas yra ar turėtų būti universitetinis išsilavinimas, studijų programų kūrėjai ir jų laimintojai iš anksto pasmerkia jaunus žmones nemokėti nieko daugiau, nei turėtų prisireikti jų kasdieniame darbe.
Ypač liūdnai tai atrodo ruošiant techninių specialybių žmones. Čia labai tiktų mane sužavėjusi prancūzų rašytojo R.Gary citata: „Ateitis priklauso skaičiams. Nuo tada, kai išnyko riteriai, pasaulis išmoko skaičiuoti, ir dabar viskas eina tik blogyn. Mes dar pamatysim, kaip išnyks viskas, ko negalima suskaičiuoti, pavyzdžiui, garbė.“
Perskaitęs šias mintis pagalvojau apie tai, kam reikalingi tiksliukai, kurie labai dažnai nemoka nieko, ko negalima suskaičiuoti? Pripažinsiu, kad prielaida, jog jie pernelyg dažnai yra geri skaičiuotojai ir labai prasti mąstytojai ar analitikai, grindžiama daugelio metų stebėjimais, kaip pasakytų patys tiksliukai, naudojant optinius ir garsinius stebėjimo prietaisus.
Nenorėdamas kalbėti be įrodymų, palyginimui panagrinėsiu studijų programas, pagal kurias mokosi būsimieji tiksliųjų mokslų studentai Kaip jie ruošiami?
Palyginkime atsitiktinai pasirinktas kelias tiksliųjų mokslų studijų programas: Kauno technologijos universiteto (KTU) elektronikos inžinerija, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) elektronikos inžinerija ir Vilniaus universiteto (VU) telekomunikacijų fizika ir elektronika.
Baigę bet kurią iš šių specialybių, studentai įgytų elektronikos inžinerijos bakalauro kvalifikaciją. Nesivelsiu į kreditų, disciplinų ir valandų analizę, tačiau pateiksiu kelis faktus. KTU elektronikos inžinerijos studijų programoje per ketverius pirmosios pakopos studijų metus numatyta maždaug 40 disciplinų studentams, iš kurių trys socialinių mokslų krypties (vadyba, ekonomika, komunikavimo pagrindai) ir dvi humanitarinių mokslų krypties (filosofija ir užsienio kalba).
VGTU elektronikos inžinerijos studijos programoje numatyta apie 50 disciplinų, iš kurių socialinės mokslų krypties yra vadyba ir ekonomika, o humanitarinių mokslų – technikos filosofija ir užsienio kalba.
VU norint gauti bakalauro diplomą tektų mokytis tokių humanitarinių ir socialinių dalykų: vadybos, užsienio kalbos, filosofijos, psichologijos, ekonomikos ir teisės. Peržvelgus studijuojamų dalykų turinį atsitiktinai pasirinktose studijų programose, akivaizdu, kad nebent Vilniaus universitete, galbūt dėl paties universiteto kiek kitokio pobūdžio, šiek tiek didesnis dėmesys skiriamas vadinamiesiems bendriesiems universitetiniams lavinimo dalykams, socialinėms ir humanitarinėms disciplinoms.
Išanalizavus situaciją labiausiai tikėtina, kad žmogus iš mokyklos suolo pakliuvęs į tokį labai specifinių žinių srautą nesugebės gaudytis politikoje, valstybės gyvenime ir aktualijose, nemokės suformuoti, reikšti ir ginti savo nuomonės visuomeniniais, politiniais, istoriniais ir kitais klausimais.
Tačiau per studijų metus jis išmoks viską apie skaitmeninius įtaisus, kompiuterių periferiją, mikroschemų technologiją, operacinių sistemų koncepcijas, signalus ir sistemas bei daugelį kitų dalykų, kurių bent dalį galima būtų išmokti tiesiog perskaičius vieną kitą knygą. Todėl žinių, reikalingų elektronikai, turės pakankamai, tačiau galimybės platesniam polėkiui pritrūks.
Leisiu sau pasvajoti, kad inžinieriumi turėtų būti asmuo, kuris mokosi humanitarinių disciplinių beveik tiek pat, kiek bet koks humanitarinio išsilavinimo siekiantis jaunuolis ir papildomai studijuoja disciplinas, formuojančias inžinerinę kryptį ir mintį. Toks būtų idealus išsilavinęs inžinierius, pasirengęs sutikti nūdienos iššūkius.
Įvertinus studijų programas akivaizdu, kad būsimieji fizikai ar inžinieriai puikiai mokės skaičiuoti, projektuoti sudėtingas sistemas, modeliuoti, tačiau tų bendrųjų universitetinio lavinimo dalykų beveik nepajus arba išsilavinimo spragas lopys patys.
Taip pat svarbu, kiek dėmesio iš tiesų skiriama humanitarinėms ir socialinėms disciplinoms, kas jas dėsto, koks pačių dėstytojų požiūris į šiuos „nesvarbius“ dalykus. Nesuklysiu tiksliukų pasaulyje humanitarių ir socialinių studijų disciplinas pavadindamas nemylima podukra.
Na, kam tiksliukams, pavyzdžiui, ta filosofija? Juk jos ant duonos neužtepsi. O štai išmanysi programavimo kalbą – žiūrėk, ir dešrai užteks.
Vertėtų kaip problemą įvardinti ir tai, kad mokslininkai ir dėstytojai, kurie dėsto techniniuose universitetuose studentams humanitarines ir socialines disciplinas, yra tikrai žemo lygio. Dėl to studentai neretai susidaro klaidingą nuomonę, kad, tarkim, filosofai yra kažkokie pusiau pamišėliai, nesugebantys kalbėtis su žmonėmis.
Šita problema pirmiausia yra universitetų vadovybės, kuri turėtų prisiimti atsakomybę už personalą.
Taigi, teorinė ir eksperimentinė šio nedidelio tyrimo dalys leidžia daryti tokias išvadas: tiksliųjų mokslų studentai ruošiami labai siaurai specialybei, neskatinant ir neugdant jų erudicijos; ruošiant tiksliukus socialiniams ir humanitariniams dalykams skiriamas mažas dėmesys studijų programose; net ir tos kelios humanitarinės ir socialinės disciplinos dažnai dėstomos paviršutiniškai ir nekeliant ypatingų reikalavimų studentams, nes jos laikomos nesvarbiais ir nereikalingais dalykais.
Vertingų pamąstymų šia tema yra Tomo Daugirdo knygoje „Sparnuoto arklio dantys“, kurioje autorius svarstydamas apie „žinojimo visuomenę“ taikliai nurodė, kad šiais laikas žinojimas dažniausiai klaidingai siejamas su sausa ir anonimine informacija, neatskiriant ir nesuprantant, kad „perskyra tarp informacijos ieškojimo ir mokymosi ar savęs lavinimo yra esminė“.
Autorius rašo: „Mes imame sunkiai suvokti, koks yra mokymosi ar savęs tobulinimo tikslas. <...> Lavinimosi įgūdžių nykimas yra esminis kultūrai. Kultūra apskritai egzistuoja ten, kur pripažįstama galimybė tobulinti skonį, pajautas ir gebėjimą suvokti prasmės niuansus. Žinios ir informacija to nesuteikia: tam būtinas specifinis santykis su žiniomis. Vienas iš galimų kelių į šį santykį yra skaitymas.“
Būtent lavinimosi per skaitymą, žinoma, ne techninių vadovėlių, labiausiai ir trūksta šiandien ruošiamiems tiksliukams. Skaityti jie dažniausiai nelabai linkę, mokykloje neįpratinami ir neišmokomi, neverčiami studijų metais, todėl neišmoksta, neįpranta ir galiausiai nebenori. Jiems to nereikia, nes tai nesusiję su jų darbu ir gaunamu atlyginimu.
Taip abiturientas, siekdamas būti inžinieriumi ir pasirinkęs tiksliuosius mokslus, netenka galimybės pamatyti ir užčiuopti tai, kas vyksta kitoje uždangos pusėje, kur negalima visko suskaičiuoti. Galbūt, galimybė ir nėra atimama fiziškai, tačiau neturint šalia gero mokytojo ir pavyzdžio reikia nedidelio stebuklo, kad toks žmogus pajustų, kad ne skaičiai yra visa ko esmė, kad žmonių gyvenimas daug sudėtingesnis, tačiau jį tyrinėti taip pat smalsu, kaip ir be paliovos skaičiuoti.
Pagalvojau, gal todėl mūsų šalyje tokia didelė korupcija. Juk ne tik tiksliukai mokomi gerai skaičiuoti, be to, mažai dėmesio kreipiama ir paviršutiniškai kalbama apie tai, ko apskaičiuoti negalima. Kyla pagunda apskaičiuoti, pavyzdžiui, kas labiau apsimoka: elgtis dorai ar ne?
Tokios matematikos išmanymas padeda rinkėjams apskaičiuoti ir atiduoti savo balsą tam, kuris, nors ir pats vagia, bet ir kitiems duoda. Tokį rinkti naudingiau, negu tą, kuris vagia, bet kitiems neduoda. Tiesa, tokia matematika dar grindžiama labai originaliomis prielaidomis, pavyzdžiui, kad vagia visi.
Taip atsiranda ir pragmatiška užsienio politika, kai atradus stebuklingą formulę apskaičiuojama, kad Lietuvai naudingiau būti auksine provincija nei drąsia regiono lydere.
Turbūt teisus buvo E.Čiuldė, viename komentare teisingai pastebėjęs, kad laikas į Prezidentūrą ateiti žmogui su humanitariniais užmojais.