Vyno verslas pagal Č.Ramošką

Tęsia šeimos tradicijas

„Mūsų sodyboje apsilankę užsieniečiai stebėdavosi, kad Lietuvoje, gana atšiauriame krašte, iš vaisių, uogų, pienių, net rožių žiedlapių pagaminami puikūs vynai“, – sako Č. Ramoška, jau septynerius metus garsinantis savo kraštą tautiniu vynu.

Šeimininkas atidaro duris kaip į šventovę – tvoksteli šiluma, mat patalpa nuolat šildoma elektra, ir pasigirsta tylus burbuliavimas...

Vyno gaminimo paslapčių Česlovui nereikėjo toli ieškoti – jo giminėje visuomet raugė vynus. Net tada, kai senelis buvo ištremtas į Sibirą, brandino šermukšnių vyną.

Dabar Ramoškos gamina 9 rūšių sertifikuotą vyną: pienių, aviečių, juodųjų serbentų, vyšnių, obuolių, obuolių bei aronijų, obuolių bei šermukšnių, svarainių, aviečių su juodaisiais serbentais.

Vyndariai augina hektarą ekologiškų aviečių ir pusę hektaro juodųjų serbentų. Užpernai pasodino 200 vyšnaičių, bet šiemet didžioji dalis žuvo, nes užsikimšo drenažas ir šaknys išmirko. Jau stiebiasi kitas jaunas sodas – obelys, kriaušės, kultūriniai šermukšniai.

Kai Česlovas ir Tatjana įsigijo seną sodybą Žagatpurvių kaime, kiemas skendėjo seno sodo pavėsyje. Medžiai buvo dideli kaip kaštonai ir juos teko iškirsti, dabar, žinoma, dėl to gailisi. Kelios senos obelys išliko – tinkamai apgenėtos išskleidė gražų vainiką.

Č. ir T. Ramoškos ėmėsi auginti vynmedžius, bet jie iššalo, todėl daugiau ir nebandė atsodinti.

„Esu konservatorius, ką mūsų žemė augina, to ir užtenka. Tegul vynuoges sodina Europa, o mes turime savo kultūras. Gerinkime vaisių ir uogų vyno kokybę, siekime pripažinimo ir įvertinimo“, – sako Č. Ramoška.

Šiuo metu 20 l talpos buteliuose jau rūgsta pienių vynas. Kiekvienas butelis pažymėtas numeriu, nes šeimininkas veda tikslią apskaitą – kokia žaliava, kada surinkta, užraugta ir t. t.

Ieškodamas literatūros, kaip gaminti pienių vyną, Česlovas rado daug receptų, kuriuose nurodytos ne tik pienės, bet ir apelsinų žievelės, razinos. Tačiau tai jau būtų ne grynas pienių vynas, todėl Ramoškos jokių priedų nededa.

Gamindami pienių vyną pirmą kartą, užraugė nedidelį kiekį, nes darbo daug – reikia nugnybti kiekvieno žiedo žalius vainiklapius, palikti tik geltonus. Todėl kitais metais sugalvojo pasikviesti šokių kolektyvą, kuriame patys šoka, ir padaryti šventę. „Kada ragausim?“ – nekantravo žiedų rinkėjai. Tik po metų... Tad kitais metais pienių vyno šventė tapo visuotine. Sodybos šeimininkai juokauja, jog Šilutės meras net uždraudė pievas šienauti, kad būtų daugiau pienių.

„Šiemet buvo labai saulėta, todėl žiedai didesni, daug žiedadulkių. Pernai buvo lietinga, žiedai sunkūs, o skonis prastesnis“, – prisimena Česlovas.

Kiekvieno vyndario produkcija skirtinga, nors pagaminta iš tų pačių žaliavų.

„Prieš ketverius metus susirinkę vyndariai skynė mūsų avietes ir gamino vyną. Po metų paragavome – visi skoniai buvo skirtingi. Kaip ir kiekvienos šeimininkės naminės duonos skonis yra savitas“, – teigia Česlovas. Uogų ar vaisių skonis priklauso nuo to, kokia buvo vasara – saulėta ar lietinga. Svarbus ir vyndario būdas. „Turiu dirbti vienas, niekas man negali trukdyti. Pagalbinis darbininkas padeda tik sultis išspausti“, – santūriai paaiškina Č. Ramoška.

Žmonos pareigos – degustuoti, aptarti, patarti. Beje, ji mokosi ir ketina tapti someljė, profesionalia vynų žinove. Tatjanai tenka paragauti ne tik naminių vaisių vynų, bet ir vyno iš vynuogių, kad lavintų skonio ir uoslės receptorius, susipažintų su asortimentu ir naujovėmis.

Kartą Tatjana vos spėjo prabusti, o jai į lovą vyras atnešė ne kvapios kavos puodelį, o tris skirtingų rūšių vyno taures, kad paragautų...

Tik nereikia įsivaizduoti, kad vyndariai nuolat gurkšnoja taurų gėrimą. Patyrę meistrai net ir neragauja vyno, kad patikrintų jo kokybę – užtenka pauostyti. Česlovas pastebėjo, kad išlavėjo ir jo uoslės receptoriai, vien iš kvapo nustato vyno rūšį.

Česlovas ir Tatjana pavaišina kvapiu obuolių vynu, tačiau neišduoda, iš kokių rūšių jis pagamintas. „Iš vietinių, lietuviškų“, – trumpai paaiškina. Svarbiau nei rūšis yra kokybiški obuoliai, nepapuvę. Iš kritėsių nuo žemės gero vyno nepadarysi. Ir nesvarbu, kad nuplauti. „Netgi geriau, kai neplauni, nes ant vaisiaus būna natūralių mielių. O visos drumzlės nusėda ant butelio dugno ir per kelis kartus nusipila“, – sako Česlovas.

Kelerius metus Č. Ramoška nenaudojo kultūrinių mielių, tačiau gaminant natūraliai daug vargo. Reikia keltis net naktį, butelį pajudinti, suaktyvinti rūgimą. Cukrus nepadės, nes nuo jo kiekio priklauso tik vyno stiprumas, o ne mielių aktyvumas. „Nė vienai dienai vyno, kaip mažo vaiko, be priežiūros nepaliksi“, – juokiasi Tatjana.

Į vyną reikia dėti ir sulfitų, kurie kaip konservantai naudojami jau kelis šimtus metų. Tik anksčiau ant vyno etikečių tokios informacijos nebuvo ir niekas apie juos nežinojo.

Darbymetis Ramoškų vyno ūkyje prasideda kartu su uogų ir vaisių sezonu. Avietės remontantinės, dera nuo rugpjūčio iki šalčių, sirpsta pamažu, todėl tenka nurinkti derlių kas antrą, trečią dieną.

Vyndariai uogas ir vaisius spaudžia namuose nedideliu presu. Išspaudas atiduoda medžiotojams, jomis šeriami miško žvėrys.

„Anksčiau spausdavo uogas rankomis. Vien juodųjų serbentų sultis dvi dienas sunkdavo“, – prisimena Tatjana.

Fermentuojamas vynas iki mėnesio, paskui nupilamos nuosėdos ir nešamas į rūsį, kur buteliai su vamzdeliu stovi pusę metų. Sandariai uždarytas vynas dar laikomas pusmetį. Išpilstomas po metų.

Vyno rūsyje, kuriame pastovi 12 laipsnių temperatūra, įritintos dvi statinės, pagamintos Prancūzijoje. Jų talpa po 225 l arba 300 butelių. Lietuviškas ąžuolas netinka. Ramoškos girdėjo, kad prieš karą Žemaitijoje darydavo vyno statines, jas pirkdavo net patys prancūzai, bet dabar toks amatas išnyko.

Vieną statinę sutuoktiniai nusipirko naudotą (nauja kainuoja 2 000 Lt), joje buvo laikytas brangus žymios vyndarės iš Italijos vynuogių vynas. Metus naudota statinė kvepėjo avietėmis, todėl ją ir pasirinko. Dabar joje supiltas aviečių vynas, kuris nuolat degustuojamas, tikrinamas. Per medienos poras vynas nugaruoja, reikia papildyti, kad statinė būtų pilna. Po penkerių metų vynas ištraukia iš medienos visus taninus ir statinė ilgiau laikyti vynui netinka.

„Man geriau vakaras su knyga apie vyną negu televizorius“, – teigia Č. Ramoška. Kuo didesnė patirtis, tuo daugiau atsiveria paslapčių ir naujų galimybių.

Vyno ūkio šeimininkams patys skaniausi vynai yra iš kelių žaliavos rūšių, tik reikia maišyti ne jau subrandintą vyną, o kartu rauginti. Savo mėgstamiausią, kurį laiko labiausiai vykusiu, Česlovas pavadino žmonos vardu „Tatjana“. Jis pagamintas iš obuolių, kriaušių, raudonųjų ir juodųjų serbentų.

Receptūra gimė atsitiktinai, kai pernai pabandė iš likučių sumaišyti, subrandino tik 74 butelius. Vynas visiems taip patiko, kad jau neliko nė lašo.

Anksčiau Ramoškų vynai vadinosi „Alksna“, pavadinimas kilo nuo netoliese tekančio upelio, bet nelabai prigijo. Dabar ant butelių klijuojamas naujas logotipas: „Česlovo vynas“.

Č. ir T. Ramoškų vynas nukeliavo į Europą ir Ameriką – žmonės nuperka ir nuveža draugams lauktuvių į užsienį. Neseniai viena mergina svarainių vynu pavaišino draugus Briuselyje. Visi liko sužavėti lietuvišku gaminiu.

Mažeikiuose gyvenančiai keramikei Ilonai Jonušienei vyno gamyba yra tik įdomus pomėgis. Ji gamina vyšnių, pienių ir net erškėtuogių vynus, nes specialios technologijos leidžia išgauti sultis ir iš miltingų uogų. Kai reikia fizinės jėgos, Ilonai padeda vyras, o visam gamybos procesui vadovauja ji viena. Pirmąjį vyną padarė iš obuolių, bet nelabai sėkmingai. Dabar su kitais vyndarių asociacijos nariais keičiasi patirtimi ir žiniomis.

„Žinoma, kiekvienas gamina savaip, bet pagrindai yra bendri. Nežinant pagrindinių taisyklių, fermentuoti vyną gana sunku“, – sako Ilona.

Pasak I. Jonušienės, galimybė parduoti vaisių vyną buvo ir anksčiau, jeigu turėjai savo įmonę, naujas įstatymas nieko nepakeitė. Maži gamintojai vis tiek negalės parduoti savo vyno, nes įsigyti licenciją, sudaryti sutartį su laboratorija, gauti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimą per didelė našta. Norint gaminti vyną, reikia turėti atskiras patalpas, negali naudotis namų virtuve, taip pat reikia sandėlio ir rūsio.

„Norėtume prekiauti vynu, kad atvykęs užsienietis galėtų nusipirkti kaip kulinarinio paveldo suvenyrą, bet reikia supaprastinto įstatymo. Dabartinė pataisa naudinga tik dideliems gamintojams. Aš vyną gaminsiu ir toliau, nes esu labai patenkinta, kad galiu draugus pavaišinti, įteikti dovanų. Deja, pardavinėti negalėsiu“, – teigia I. Jonušienė.

Lietuvos vyndarių asociacijos prezidentas Raimundas Nagelė iš Rokiškio rajono taip pat mano, kad nauja įstatymo pataisa mažai pravers smulkiems gamintojams. Nebent vidutinis ūkininkas, kuris turi savo verslą, kaimo turizmo sodybą, galės pradėti gaminti ir prekiauti vynais.

„Kaip jam seksis, parodys laikas, bet, manau, bus nelengva. Priklausys nuo kiekio, ar apsimokės pirkti licencijas, tikrinti produkciją laboratorijose. Įstatymą dar reikia tobulinti, tai tik pirmas žingsnis, kad smulkus vaisių ir uogų augintojas, uogautojas, vyno gamintojas galėtų užsiimti šiuo verslu“, – sako vyndarys.

R. Nagelė per metus pagamina 400–500 l įvairių rūšių vyno: spanguolių, serbentų, agrastų, vyšnių, pienių. Gamina ir vynuogių vyną, jas augina prie savo namų. Kai kurios vynuogių veislės tinka vynui, bet sunkiai auga mūsų sąlygomis. Yra atsparių, tačiau prastas skonis. „Na, net Latvijoje auga vynuogynai, taigi ateityje tikiuosi sėkmės“, – teigia R. Nagelė.

Vyndarystė – įdomus ir perspektyvus amatas, nes Lietuvoje auga daug įvairių uogų. Susidomėjimas vyno darymu labai didelis.

„Šiandien nieko nenustebinsi pirktiniais vynais, o štai vietiniais domisi ir nori paragauti daugelis. Svarbu padaryti gerą ir kokybišką produktą su ugnele ir meile“, – įsitikinęs R. Nagelė.

Lietuvos vyno čempionate atsirado nauja kategorija – naminiai vaisių ir uogų vynai. Česlovo Ramoškos aviečių vynas pernai užėmė antrą vietą, šiais metais obuolių bei aronijų ir svarainių vynai apdovanoti diplomais.

Rudenį Lietuvos vyndarių asociacija planuoja surengti žalio vyno šventę. Pernai jaunas vynas degustuotas Zyplių dvare, Šakių rajone.