Prie ko čia ta bendrovė? – vamptelėjau aš. Jie ką, irgi iš tos pačios šutvės? „Na, taip“, – susimąstė mano geradaris. Visur ta violetinė. Į kurį knygyną beužeisi, visur iš mistinių dešimtukų vitrinų tvoskia violetinė. Užupio šerifas ir tas važinėja violetiniu mersiuku, o ne reklamuojamu neaiškios kilmės geltonu drandalietu.
Netgi kokos lapų mėgėjai šeimininkui iš Peru atvežė dovanų violetinį raštuotą megztinį. Gražus, šiltas apdaras, bet mano palydovas gėdisi su juo vaikščioti, nes gatvėje kedofilai jam merkia akį ir įtartinai šypsosi, manydami, kad jis vienas iš jų, o pedofilai praeina kažkaip susigūžę. Kita vertus, gal praeiviai ir ne iškrypėliai, o bailiai, todėl gūžiasi išvydę mane išsiskėtusį bebindzenantį.
Maironį ant dvidešimties litų banknotų irgi kažkas pusiau violetine, pusiau rusva spalva išgražino. Gal ir klystu dėl pustonių. Mes, gyvūnai, truputį kitaip traktuojame spalvinę gamą – taip jau mes surėdyti, tad kartais atspalviai mums akyse pinasi. Šeimininkas svarstė, ar tik ne tas pats veikėjas , kuris taip paruošė Maironį, vėliau bandė kiaulių fermoje, srutose, upėtakius ir lašišas auginti. Tai vadinama asmenybės ir vertybių degradacija. Nuo poetinių banknotinių aukštumų iki kiaulinės realybės. Kaip ten bebūtų su tom kiaulėm ir kiaulinais jūsų valstybės valdymo struktūrose, lojimas eina ne apie tai.
Noriu tik amtelėti, kad jūs taip neišgyventumėte dėl tų pedofilų, tai nieko baisaus. Su laiku įprasite. Štai amerikiečiai ilgą laiką baisėjosi ir šlykštėjosi katalikų kunigų elgesiu. Nes vos ne kasmet JAV kildavo po skandalą dėl to, kad įvairių labdaringų katalikiškų ordinų šventikai, galima sakyti, masiškai tvirkino vaikus. Galų gale, po ilgų bylinėjimusi jų teismai priėjo prie išvados, jog dvasininko lytinis santykiavimas su vaiku – tai ne pedofilija, o sakralus religinis ritualas. Esą negalima lyginti kunigų ir šiaip eilinių iškrypėlių lytinių santykių pobūdžio. Tai ne viena ir tas pat.
Kaip suprantu, tai žingsnis pedofilijos legalizavimo link. Greit ir pas jus panašiai bus. Nes kaip Amerikoje, taip ir visame likusiame pasaulyje turi būti. Gal sakysit, ne taip? Jūs, žmonės, tokie patys kaip ir beždžionės: tos, kurios mažesnės, visuomet stambesnes mėgdžioja. Ne taip jau daug, pasirodo, vingiuotu evoliucijos keliu pasistūmėjote.
Pas mus, šunis, viskas kur kas paprasčiau - jei tik turime galimybių, tratinamės kaip patrakę. Amžiaus cenzo pas mus nėra, apribojimų taip pat. Pagal kvapą užuodžiame, subrendusi patelė atsivesti palikuonių ar ne. Keturkojų vyrukų lytinis gyvenimas irgi nekomplikuotas. Jei tik peliukas stiebiasi, vadinasi viskas tvarkoje – jau rimtas patinas. Žinoma, mums norai užeina periodiškai. Jei ištisus metus taip, kaip jūs poruotumėmės, Žemėje mūsų būtų šimtą kartų daugiau nei jūsų rūšies sutvėrimų. Nepadėtų nei visos jūsų sugalvotos genocidinės prievartinio kastravimo arba sterilizavimo programos.
Negresia mums nei baudžiamieji straipsniai už priekabiavimą. To dar betrūko! Jei nepriekabiautume prie uodegas užrietusių kalių, tai mūsų rūšis savaime išnyktų vėlgi be jūsų sterilizavimo paslaugų. Nešoksi juk su stačiu ant patelės tiesiog gatvės vidury. Iš pradžių turi būti flirtas, žaidimai – tokie gamtos dėsniai. Na, o jūs, dvikojai, vieni kitiems taikykite bausmes už meilinimąsi, kurį klastingai įvardijote priekabiavimu ir, žiūrėkit, po dešimties metų nebeliks jūsų šitame dievo užmirštame krašte nė dviejų milijonų. Nedidelė, aišku, bėda: jei trūks darbo jėgos, tai bus paduota iš išsivysčiusių Europos valstybių.
Jie kaip tik dabar suka galvas, kaip humaniškai atsikratyti gausiai privisusių pašlemėkų iš buvusių kolonijų. Laikykitės aklai toliau iš ES importuojamų įstatymų, ir tautų perkraustymo planai vešės. Ko nepadarė kažkadau vokietukas Adolfukas ir gruzinas Josifas, tyliai ramiai padarys Europos karalystės ir Sarkozy. Mačiau aš tą naujos kartos Napoleoną per TV kartą. Toks eis toli.
Apie ką aš čia amsiu? A, apie koncertą. Gražiausia buvo, kai paaiškėjo, jog kedofilai, irgi pedofilai šį kartą niekuo dėti. Pasirodo, miestas rengėsi pavasarinio penktadienio tryliktos sutiktuvėms ir ta proga organizavo iškilmingą violetinį koncertą su žvaigždėmis. Na, kas pas jus per žvaigždės, patys puikiai žinote. Jei honoraro už sceninį numerį užtenka nuosavų mažalitražių automobiliukų sklidinus bakus pripildyti nekontrabandiniu benzinu arba dyzeliuku, vadinasi, žvaigždė. Kai kurios supernovos sukrapšto tik motorolerių “vespų” degalų bakiukams.
Gal kiek ir sutirštinu spalvas, bet menui, kūrybai, atlikėjams jūsų šalyje nėra jokios rinkos. Tad ir apie realius pinigus meno versle negali būti nė kalbos. Netgi populiariųjų rūpintojėlių drožėjai, ir tie triūsia iš idėjos. Ką jau ten bekalbėti apie dainininkus. Tie, kuriems drambliai vaikystėje nemindė ausų, dar kapeikytę sukrapšto, tačiau tokių mažuma. Jūsų pop-roko scenoje dominuoja beklausiai, bebalsiai, blerbiantys avinai ir mekenančios ožkutės.
Mati juos bala tuos bliovikus. Įdomiausia, jog prieš prasidedant garsiajam koncertui, tris dienas milžiniški vilkikai zujo po unikalaus landšafto krantinę, vežė sunkius krovinius. Aplinkosaugininkai, kaip jau įprasta tokiais atvejais, nieko nematė, nes akys buvo užpiltos žibalu, o gal ir kokiu stipresniu skysčiu. Scenos montuotojai dirbo suplukę, vaikė praeivius ir pievoje laisvalaikį leisti pratusius žmones. Į kai kuriuos svaidė konstrukcijų sutvirtinimo varžtus. Kliuvo ir man.
Kai šeimininkas pareiškė pretenzijas dėl šiurkštaus elgesio, nušalėliai darbininkai išdidžiai pareiškė, kad žemė jiems išnuomota ir ką norės, tą darys. „Dinkite iš čia, o jei nepatinka skųskitės Grybauskaitei!“, – dar šūktelėjo pavymui. Neva ji renginiui davė stogą. Va, tada ir supratau, jog planuojamas koncertukas ne violetinis, bet vaivorykštinis, o violetinė tik viena iš septynių vaivorykštės spalvų.
Aplink „Mambo“ piceriją, atsidūrusią šalia numatomo įvykio epicentro, išdidžiai šlepsėjo renginio organizatorių vadukas: pingvino eisena, krūtys, kuriomis galėtų išmaitinti trinukus, akiniai „Dolce & Gabana“ ir „Versace“ viename. Anksčiau jis plevėsavo žydrajame ekrane apsitempęs raudoną kombinezoną, vėliau vedė kriminalines laidas, o kai visai supanašėjo į pingviną, kanalo vadovybė patraukė jį toliau nuo žiūrovų akių, tačiau paliko prie savęs. Kaip, beje, arti ant trumpo pavadėlio laiko ir rūbininką stilistą Mantą, kuris iš viso nieko nesugeba, nebent tik liežuviu erotinius judesius daryti.
Manau, narcizai labai jau godotini pas juos. Kaip čia po savo sparneliu dar nepriglaudė stilingųjų berniukų kibaldžiukų Mariaus Gelažniko ir Žilvos Grigaičio. Būtų puikus „leibalų“ tandemas. Kas, kad jokiais talentais asmenybės neapdovanotos? Garsiai skambanti tuštybė ir isteriškas veržlumas – savybės, būdingos menkystoms, nustelbia viską ir padeda prasibrauti į TV eterio olimpą. O talentingų žurnalistų niekam ir nereikia. Jų kuriamų laidų vis tiek niekas nesuprastų.
Tautos estetinius poreikius bei skonį geriau žino sportininkai arba nuolatiniai visokių šou dalyviai. Scenarijus serialams be problemų kuria vidutinio lygio krepšininkai, laidas gamina žemesnio nei vidutinis lygio futbolininkai. Kartą netyčia pasimaišėme mes tiesiog gatvėje improvizuotoje filmavimo aikštelėje, kur buvo sukamas vienas iš tų lėkštų serialų. Tai vienas iš beviltiškų herojų žadėjo per „čerepus“ užvažiuoti man ir mano vedliui.
Matyt, grasinęs bičas per daug įsijautė į to plikio vaidmenį muilo operoje. Šeimininkas, be abejo, nuleido tokius grasinimus juokais, nes pats ne iš kelmo spirtas. Kiek teko matyti, tokius besikabinėjančius pasipūtusius “čerepistus” suvysto per trisdešimt sekundžių. O ir aš, nors geros širdies ir sunkiai prarandu pusiausvyrą, bet reikalui esant, atkirtį sugebėčiau duoti ir padėti artimui savo.
Šį kartą man, kaip ir tam aiškiaregiui, tarologui, burtininkui ir visų galų specialistui Leopoldui, vis kažkur mintis nuklysta. Nepykite – aš tik gyvūnas. Žiūrėkit, kaip jūsų išrinktieji, o tai reiškia, geriausi politikai nusigaruoja. Paklausi jų apie ratus, o jie tau pliurpia apie batus, net putos iš nasrų trykšta į šalis. O ko tada norėti iš keturkojo?
Taigi, po grandiozinio šou žaliasis klonis liko išartas lyg bulvių laukas, panašus į Kauno Dariaus ir Girėno futbolo stadioną. Be to, užpildytas šiukšlėmis. Jūsų tautiečiai juk smaginosi iš visos širdies. Žinoma, samdyti tvarkdariai trečdalį šiukšlių surinko, kitą trečdalį nušlavė nepailstantys asocialūs Šnipiškių sanitarai, na, o trečdalis taip ir liko boluoti pievoje.
Sudaužytų butelių ir panaudotų švirkštų juk niekam nereikia. Beuostinėdamas sutryptą žolytę taip pat aptikau nesterilių higieninių paketų, trosų, replių, vinių, net antrankius. Įdomu – policininkai pametė ar kas nors rasotoje lankoje „after party“ intymiai leido laiką su „navarotais“, sueitis paįvairindami sadomazo elementais.
Tokių koncertų po vieną kas mėnesį – ir nuostabi krantinė ties Baltuoju tiltu virs dirvonuojančiu lauku. Žinoma, geriausiu atveju, nes turint omeny vaivorykštinio-violetinio koncerto pasekmes, gali tapti šiukšlynu ir traukos centru suzombėjusiems sąvartynų fanatikams. Va taip. Darykite išvadas, kol dar nepaspringote šiukšlėmis, miestiečiai. Darykite, aišku, ir kitokias išvadas. Am... am... am...