V.Adamkus ir A.Brazauskas, skirtingi charakteriu bei istorine patirtimi, savo pasisakymuose apie nueitą ir būsimą Lietuvos kelią stengėsi žiūrėti plačiai, vienydami netgi sunkiai suvienijamus dalykus, darė klaidas, bet priimami sprendimai buvo nuoširdūs ir sergstintys ko nors neįžeisti.
Sąjūdžiui pralaimėjus rinkimus, Lietuvos visuomenė buvo labai susiskaldžiusi, pasirengusi netgi kraštutiniams veiksmams ir pats didžiausias A.Brazausko bei V.Adamkaus nuopelnas, jog šios priešpriešos buvo sušvelnintos. Lietuvoje iš tikrųjų pagausėjo pakantos.
Bet tai pajėgus padaryti tik tas valstybės vadovas, kuris gyvena savo valstybės istorija ir pergyvena dėl jos likimo. Mano manymu, D.Grybauskaitė nėra prezidentė, galinti vienyti Lietuvos žmones, nors skelbiami reitingai, regis, liudija priešingai. Žmonės eilinį kartą telkiami iš pirmo žvilgsnio tarsi teisingų, bet iš esmės neigiamų nuostatų pagrindu - bausti, neleisti, atimti, konfiskuoti.
Manau, yra dar prisimenančių, kaip prieš penkiolika metų, dešiniesiems grįžtant į valdžią, politikai žadėjo pasodinti į kalėjimą vos ne kas antrą verslininką. Dabar jau tuos pačius politikus ketinama „sodinti“. Ypač intriguojantis ir „uždegantis mases“ yra prezidentės pažadas konfiskuoti neteisėtai įsigytą turtą. Iš tikrųjų, kuris gi bus pirmas?
Prezidentė noriai naudojasi neigiamomis visuomenės nuotaikomis ir lengva ranka brėžia savo kaip valstybės vadovės vaidmenį - suarti teisėsaugos lauką ir „nukapoti“ nepatinkančias galvas.
Pastangos ieškoti tai, kas žmones jungia, o ne skiria, paliekama tokiems politiniams romantikams kaip V.Adamkus. Žinoma, vienijimasis nereiškia broliavimosi su ydomis ar juolab su nusikaltimais, bet pasakyta tai gali būti neįžeidinėjant niekuo dėtų žmonių. Mišką kertant skiedros lekia - toks sovietiniais laikais buvo taikomas posakis žmonėms, atsitiktinai pakliuvusiems po diktatoriaus kirviu.
Tuo principu ir vadovaujamasi prezidentės metiniame pranešime. Nė nemirktelėjusi, su išskirtine intonacija, prezidentė paskelbė apie korumpuotus, nemokšiškus ir kvailus Seimo įstatymus.
Išskyrus socialdemokratą A.Butkevičių, jokia kita partija nepasijuto įžeista. Netgi atvirkščiai, Seimo pirmininkė I.Degutienė suskubo pranešti, jog kai kuriose įstatymo pataisose iš tikrųjų galima įžvelgti užsakymo elementų. Anksčiau kažkodėl I.Degutienė to nepastebėjo.
Premjeras, po valstybės vadovės pasisakymo ko gero ištaręs „išgyvenome“, taip pat ėmė girti prezidentę už asmeninį ryžtą kautis su niekadėjais, tarsi korupcija liestų vyriausybę mėnulyje, o ne Lietuvoje.
Valstybėje vėl atgimsta pataikavimas ir tai demonstruoja aukščiausi jos vadovai. O ką tada daryti tiems piliečiams, kuriems nepatinka tokie prezidentės viražai? Tylėti, jeigu nenori būti išmestas iš darbo? Stengtis bereikšmiame prezidentės pasisakyme surasti išminties krislą?
Metinis Prezidentės pranešimas yra lėkštas turiniu ir policinis intonacija. Iš jo sužinome, jog Seimas yra blogas, prezidentė - kovotoja, ne visi kyšininkai dabartinėje valdžioje dar sėdi kalėjimuose ir reikia nedelsiant pradėti statyti suskystintų dujų terminalą. Tačiau nė žodžio nepasakyta apie atominę elektrinę. Todėl, jog kaip anksčiau, taip ir dabar šiuo klausimu prezidentė neturi savo nuomonės.
Neturi ne tik nuomonės, bet ir komandos, kuri padėtų šią strategiškai svarbiausią poziciją suformuoti. Norint turėti komandą, reikia bendradarbiauti su kitomis valstybės institucijomis. Iš daugiau negu skysto jos pasisakymo apie užsienio politiką aiškėja, jog tokio bendradarbiavimo stokojama net ir savo pagal funkcijas atsakingoje srityje. Tiesa, probėgšmais užsimenama, jog Lietuvai reikia orientuotis į Šiaurės Europos valstybes.
Gal kas nors iš prezidentūros, vyriausybės ar Seimo galėtų paaiškinti, kodėl į Skandinaviją, o ne į Vidurio Europą? Tačiau tokie dalykai mūsų valstybėje neaiškinami. Pasakyta ir baigta. Be to, beaiškinant pavojinga susipainioti argumentuose. Todėl prezidentė pasisako apie tai, kas savaime aišku ir asmeniškai jai pačiai naudinga.
Naudingiausia dabartinių laikų politikui yra kalbėti apie kovą su korupcija. Dideli ir maži politikai nuo Didžiojo vandenyno iki Atlanto žino, jog šios kovos niekada nelaimėsi, bet skelbdamas tai ir nepralaimėsi. Lietuvoje pastaraisiais metais tai populiariausia politinė prekė. Su korupcija kovoja net ir tie, kurie joje dalyvauja ir sėkmingai laimi rinkimus. Prezidentė ne vien iš lietuviškos patirties žino - tai šaukinys, kurį greta kitų ne mažiau populiarių, kaip klanas ar sistema,atpažįsta didžiosios dalies rinkėjų ausys.
Lietuviškoje terpėje jis įsilieja į chorą prieš visą teisėsaugą ir teisėkūrą. Dar visai neseniai viduramžių stiliumi vos ne į teisingumo riterius įšventintas žmogus, įtariamas net dviem žmogžudystėmis.
Prezidentė asmeniškai parėmė skandalingą teisėją, kurią kolegos įvertino kaip neetiškai besielgiančią. Teisėjai pasidavė, nes bijo netekti darbo. Prezidentės kritika ar tarnautojo pasipriešinimas yra laikomas beveik antivalstybine veikla. Užkulisiniai spaudimai, rankų išsukinėjimai ir kompromatų rinkimas prieš murmančius tampa įprasta.
Tokia yra kita tariamos teisėsaugos reformos medalio pusė.
Problemų teisėsaugoje daug, tačiau ne jos guldo mūsų valstybę ant menčių. Iš Lietuvos bėgama ne todėl, kad joje dar liko nepasodintų kyšininkų ar nebaigta prokuratūros reforma. Esame atsidūrę vietinių ir globalinių iššūkių kryžkelėje, apie tai plačiai diskutuojama žiniasklaidoje.
Išskyrus Prezidentūrą, valstybėje nėra kitos institucijos, kur suteka informacija apie įvairiausius valstybės gyvenimo aspektus ir apie juos, nors kartą per metus, būtų galima pakalbėti aukščiausiu politiniu lygiu.
Savaime suprantama, prezidentė su nedidele komanda negali tų problemų išspręsti pati. Bet valstybės vadovės pasisakymuose atsiskleidžia požiūris į šalies dabartį ir ateitį. Prezidentės žvilgsnis slysta paviršiumi, iš gyvenimo traukiamos tik laikiną politinę naudą duodančios aktualijos, kurios mažai susijusios su Lietuvos ateitimi.
˙˙