Stebuklingas šaltinis dar po paslapties skraiste

Tie, kas pripažįsta gydymąsi natūraliomis priemonėmis, turėtų būtinai užsukti į Krinčiną. Beveik pačiame bažnytkaimio centre iš žemės gelmių trykšta sieros ir kitokių mineralų prisotinta versmė.

Sakoma, kad gydomosiomis savybėmis ji nenusileidžia Likėnų mineraliniam vandeniui, o gal net jį pranoksta.

Tik besigydančiųjų šiuo vandeniu pastaruoju metu nėra, nes mažai kas žino apie Krinčino šaltinį. O ir šaltinio link vedančių nuorodų miestelyje nematyti.

Ir paties bažnytkaimio gyventojai šio gamtos turto nenaudoja. Žino, kad šalia alma gydomasis šaltinis, bet jo vandeniu nesigydo.

Dargi pyksta, jei giliai po žeme mineralų prisodrinta versmė kai kur įsiskverbia į šulinius. Sako, kad šaltinio vandeniu atmieštas šulinio vanduo tampa nebetinkamas gerti, bjauriai dvokia siera ir būna neskanus. Gyvuliai tokį vandenį geria, jei kitokio niekas neduoda. O žmonės, „sugedus“ šuliniui, jungiasi prie miestelio vandentiekio arba, užvertę senąjį, kasa naują šulinį.

Dar caro laikais gydymo tikslais naudotas Krinčino šaltinio vanduo prieš keliolika metų buvo palaidotas po storu žemių sluoksniu. Tik prieš 8 metus vietiniai entuziastai iš dirbtinių gniaužtų išvadavo gydomąsias šaltinio sroves.

Rusų didikas davė vardą

„Jie nežino, ką turi“, lydėdamas prie šaltinio, į ūsą šypteli Algimantas Kaminskas, Krinčino A.Vienažindžio vardo mokyklos direktorius ir miestelio istorijos puoselėtojas.

A.Kaminsko aistra senieji archyviniai tekstai. Pedagogas šifruoja bažnytines knygas, parašytas slavų, lotynų ir dar keliomis kitomis kalbomis. Moka perskaityti ir hieroglifų raštus.

Pedagogas pasakoja, kad nuo šaltinio Krinčinas ir vardą gavęs. Seniau kaimas vadinosi Paversmiais. Kai daugiau nei prieš 500 me tų čia atsikraustė rusų kilmės didikas ir ėmė dvarą statytis, vietovės pavadinimą Paversmiai jam slaviškai išvertė į Kryničynas.

Kelio link šaltinio orientyras baltašonė, iš tolo šviečianti bažnyčia. Reikia kelis šimtus metrų paėjėti palei šiaurinę maldos namų tvorą, pasukti už klebonijos, pereiti beržų svyruoklių pulkelį ir atsivers laukymė.

Šaltinį ir jo prieigas krinčiniečiai gražiai prižiūri. Vietinis menininkas Virginijus Nudas suprojektavo šaltinio aplinką, padirbino gražų medinį tiltuką ties ta vieta, kur versmė subėga į gilesnę daubą.

Išsiveržęs į paviršių vertingas Krinčino šaltinio vanduo kaupiasi nedideliame, specialiai akmenimis išklotame duburyje, o vėliau tokiu pat akmenimis grįstu lataku nuteka į specialiai iškastą tvenkinį, iš jo į Jiešmens upelį.

Šalia šaltinio driekiasi kruopščiai prižiūrimas miestelio parkas, įrengta lauko estrada ir nemažai sėdimų vietų.

A.Kaminskas istoriniuose šaltiniuose rado žinių, kad prieš gerą šimtą metų Krinčino versmės vandeniu dar buvo gydomasi.

Siera dvokiantis vanduo naudotas nuo įvairių negalavimų. Juo gydytas reumatas, neuralginiai ir raumenų skausmai. Nežinia, ar šaltinio vandeniu gydėsi paprasti bažnytkaimio gyventojai, bet ponai juo sveikatą gerinti tikrai bandė.

Vietinis dvarininkas šaltinio srovę vamzdžiais buvo nukreipęs tiesiai į savo kambarius. Didikas gulėdavo pašildytuose mineraliniuose vandenyse ir mirkydavo sopančius kaulus.

Kad iš gelmių besiveržianti versmė turi gydomųjų savybių, buvo nustatyta caro laikais. Vėliau dar ne kartą daryti tyrimai ir patvirtinta, jog Krinčino šaltinio vanduo gydo. „Niekas iš vietinių šaltinio vandens nenaudoja gydymui, nėra šnekų apie tai. Jį reikėtų kaip reikiant ištirti. Gal ir smalsu kam būtų gamtos galią išbandyti, bet niekas nenori savo lėšomis tyrimų daryti, o seniūnija tam pinigų neturi“, paaiškina Krinčino seniūno pavaduotoja Anelė Užkurienė.

„Vis ruošiuosi jo gydomąją galią išbandyti, bet taip ir neprisiruošiu. Reikėtų padaryti išsamią vandens sudėties analizę“, sako ilgametė miestelio vaistininkė 73 metų Kazė Uogelienė.

Medikė ir savo klientams niekad nerekomendavo čia pat trykštančiu vandeniu gydytis.

K.Uogelienės namai stovi prie pat pagrindinės miestelio gatvės. Paupiu iki šaltinio būtų visai netoli.

Šaltinio kaimynystė K.Uogelienės šeimai didelio susižavėjimo nekėlė. Versmė gelmėse sunkėsi į šulinį, iš jo pasemtas vanduo turėjo baisų sieros kvapą, jo nebuvo įmanoma naudoti maistui.

Vienu metu vanduo iš šulinio buvo visai pradingęs. Kai padarė gręžinį, jis ėmė trykšti fontanais, veržtis per viršų, bėgti į kiemą. Šulinį teko užkasti.

Medikė iki šaltinio nueina dažnai. Pabraido, maurus išvalo, bet kad šautų į galvą puskibirį pasisėmus namo parsinešti ir gydymo tikslais naudoti, to nėra buvę.

„Dabar, kai buvau priversta uždaryti vaistinę, turiu daug laisvo laiko, galėčiau versmės gydomosiomis savybėmis pasidomėti“, sako ji.

Prakalbusi apie darbą moteris susigraudina. Labai sunku buvę savo rankomis sugriauti tai, ką ilgus metus kūrė.

Beveik 50 metų ji krinčiniečiams ir aplinkinių kaimų gyventojams pardavinėjo vaistus, o prieš 4 metus užsidarė nebeatlaikiusi didžiųjų farmacijos tinklų konkurencijos. Dabar Krinčino gyventojai vaistų pirkti važiuoja į Pasvalį. Paprastesnių medikamentų jie gali įsigyti miestelio ambulatorijoje, bet rimtesnei bėdai prispaudus tenka vykti į miestą.

Iš Marijampolės kilusi K.Uogelienė baigusi studijas išvažiavo dirbti į Žagarę, bet po metų buvo perkelta į atokų Aukštaitijos bažnytkaimį Krinčiną, kur joks jaunas specialistas nenorėjo važiuoti. Atvyko čia kartu su vyru Algirdu. Jį, elektros mechaniką, kolūkis priėmė išskėstomis rankomis.

Vaistinės patalpos buvo baisios, grindys išpuvusios, sienos supelijusios, kieme duobės, pilnos vandens, be guminių batų pro duris neišeisi. „Dabar atrodo, kad mes visą laiką tik remontavom ir remontavom šitą namą, nuolat kažką statėme, o kai atrodė, kad sunkiausia jau praeity, mirė vyras. Jau 15 metų esu našlė“, ašaras braukė pašnekovė.

Vaistinės uždarymas K.Uogelienei buvo antras didelis smūgis. Kurį laiką moterį kamavo juoda depresija. Vaistą nuo jos K.Uogelienė rado netikėtai.

Prisiminusi, kad jaunystėje mėgo saviveiklą, mokydamasi Kaune šoko profsąjungų rūmų kolektyve, K.Uogelienė nuėjo į Krinčino kultūros centrą šokti linijinių šokių.

Žilagalvė senjora turi dar 3 koleges, linijinių šokių gerbėjas. Keturios šokėjos ne tik lanko šokių pamokas, bet išdrįsta pasirodyti ir publikai. Per miestelio šventes jos ne kartą šoko žiūrovams.

Kad Krinčinui prastai be vaistinės, įsitikiname užsukę į išpuoselėtą tautodailininko V.Nudo sodybą.

Skulptorius, tapytojas ir metalo meistras atidaro duris perkreiptu iš skausmo veidu. Išvydęs mus kiek nusivilia, sako, laukęs iš Pasvalio grįžtančio kaimyno su analgetikais. Dieglys į nugarą jam įsimetė, kai anksti rytą ravėjo daržus.

V.Nudas yra vienas iš nedaugelio krinčiniečių, nebijančių gerti šaltinio vandens. Tautodailininkui versmės vanduo nei smirdi, nei negardus. Gydytis nugaros sopulio šaltinio vandeniu jis dar nebandė, bet žada pabandyti.

Kūrėjas pakviečia į menų klėtelę. Joje gausu įvairiausių paveikslų. Drobėse V.Nudas yra įamžinęs ir Krinčino apylinkes, ir vietą, kur alma gydomoji versmė. Kartais krinčiniečiai prašo nutapyti jų sodybas, tėvų vienkiemius ar šiaip širdžiai mielus gimtų vietų kampelius.

Jei ne prieš 12 metų iš Pasvalio į Krinčiną gyventi atsikraustęs V.Nudas, šiandien bažnytkaimis šaltinio nebeturėtų.

Prieš keliolika metų vietinis klebonas buvo liepęs šaltinį užversti, nes ilgus metus neprižiūrėta versmė apkrito šakomis, apžėlė krūmais, apaugo maurais ir vieta tapo klampi lyg pelkė. Kartą net karvė toje klampynėje prasmegusi buvo, vien ragai kyšoti liko.

V.Nudas su žmona į nuošalų miestelį persikraustė po jų šeimą ištikusios tragedijos. Neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudytas jų sūnus. Kad nors kiek primirštų praradimo skausmą, sutuoktiniai nusprendė pakeisti gyvenamąją vietą.

Naujakurys pas vieną miestelio senbuvį darė remontą.

Tas gyveno netoliese buvusio šaltinio ir meistrui ėmė pasakoti apie kadaise čia tryškusias versmes. Sakė, kad šaltinių aplink Krinčiną gausu buvę.

Kolūkių laikais melioratoriai dabartinio šaltinio vietą buvo gerokai aptvarkę, sudėję ąžuolinius ritinius, nutekėjimo lataką padarę. Bet kad šaltinis gražiai čiurlentų, jį reikėjo dažnai valyti. Kai niekas tuo neužsiėmė, latakas užsikimšo, pieva pažliugo ir versmė pasislėpė po žolėmis. „Šitokį turtą žemėje turite, reikia jį būtinai naujam gyvenimui prikelti“, taip į seniūniją kreipėsi auksarankis meistras.

Seniūnija idėją palaikė, finansavo kasimo darbus, meistrui davė žmonių į talką. Kartu su V.Nudu prie šaltinio atkūrimo darbų plušo ir vietinis ūkininkas Algis Kripaitis.

„Išgarsinsit mūsų šaltinį ir turistų neatsiginsime“, šiek tiek nuogąstauja krinčiniečiai. Šią vasarą miestelyje bus 2 didelės šventės ir tradiciniai Šv. Petro ir Povilo atlaidai.

Kad ir labai ištroškę, patys krinčiniečiai šaltinio vandens ir per didžiausius susibūrimus negeria. Iki šiol ir maldininkai neturėjo įpročio iš gydomosios versmės gaivintis.

Alsią vasaros dieną Krinčinas tykus, lyg kurortas. Miestelio centre, prie parduotuvių, specialiuose mediniuose stovuose sustatyti vazonai žydinčių gėlių.

Kai tik centras buvo šitaip išpuoštas, paaugliai augalus išdraskė, bet buvo paauklėti veiksmingiausiu būdu liepta atsodinti tai, ką nuniokojo. Užtai dabar jokių incidentų nebekyla. „Užvakar krautuvę apvogė. Pirmas atvejis po daugelio metų. Bendruomenė išsikovojo, kad alubarį uždarytų, gulinėjančių grioviuose girtuoklių nebeturime. Mokykloje yra įrengta kompiuterių klasė, ten jaunimas paromis riogso, švitinasi. Mažėja tos jaunuomenės kasmet. Kadaise čia mokėsi beveik 300 vaikų, o dabar teturime 110 moksleivių“, padėtį nušviečia A.Kaminskas.

Oficialiai šiandien Krinčine gyvena 495 žmonės, nors realiai jų yra visu šimtu mažiau. Šiaurės Airija, Belfastas, Ispanija vietos, kur uždarbiauja jauni krinčiniečiai.

Miestelis vieningai ruošiasi reikšmingai šventei. Po kelių dienų mokykla minės 400 metų jubiliejų. Krinčino mokymo įstaiga yra viena seniausių Aukštaitijoje.

Antras didelis bendruomenės ir iš Krinčino kilusių kraštiečių susibūrimas kasmetinė vasaros šventė. „Miestelyje visada buvo žmonių, kurie galėjo surašyti ar perskaityti raštus bei dokumentus“, knygoje „Istorinės erdvės beieškant“ džiaugiasi jos autorius, A.Krinčiaus slapyvardžiu prisidengęs mokyklos vadovas A.Kaminskas. „Krinčiniečiai nesidžiaugia, kai kaimyno tvartas dega“, vietinių žmonių būdą nupasakoja seniūno pavaduotoja A.Užkurienė.

Prieš mėnesį ugnis sunaikino miestelio ūkininkų Joanos ir Vlado Šienauskų turtą. Iki pamatų sudegė ūkiniai pastatai su gyvuliais, daržinės. Siautėjanti stichija persimetė ir į kaimyno tvartus. „Tokio didžiulio gaisro šiose vietovėse nėra buvę“, prisiminę gesinimo darbus, sakė Krinčino gaisrininkas Vaidas Trepočka ir vairuotojas Vytautas Zaremba.

Kalbama, kad nuo stiklo šukės šieno ritiniai galėjo užsidegti. Jaunimas savanoriškai ėjo padėti tvarkyti gaisravietės. Vienas padovanojo karvę, kitas telyčią, trečias paršelį davė. Žmonės rinko ir pinigus, kad padėtų sudegėliams. „Kas ir 600 litų paaukojo, kiti po 5, 10, 30 litų dėjo. Net ir varguoliai nors po 2 litus davė“, pasakojo A.Užkurienė.