Kai Šventoji Dvasia keičia Įstatymą

„Be Šventosios Dvasios Dievas yra toli. Kristus lieka praeityje, Evangelija yra mirusi raidė, bažnyčia yra paprasta organizacija, autoritetas tiesiog valdo, misija yra paprasčiausia propaganda, liturgija – ne daugiau nei tolimas prisiminimas, o krikščioniškas gyvenimas – vergų gyvenimas. Su Šventąja Dvasia visata prisikelia ir aimanuoja gimdymo skausmuose, prisikėlęs Kristus yra čia ir dabar, Evangelija yra gyvenimo jėga, Bažnyčia yra Švenčiausiosios Trejybės pavyzdys, autoritetas – išlaisvinanti tarnystė, misija – Sekminės, liturgija – ir prisiminimas, ir anticipacija, o žmogiškasis veikimas yra sudievinamas.“

Tai vieno stačiatikių kunigo žodžiai. Aiškiai matome, kaip viskas yra, kai Dvasios nėra ir kai Ji yra. Man taip pat labai patinka antrasis posmelis iš Himno Šventajai Dvasiai. Išvertus pažodžiui posmas skamba taip: „Tu, kuri esi vadinamas guodėja, didžiausia Dievo dovana. Gyvasis šaltinis, gyvasis vanduo, ugnis ir meilė ir dvasinis patepimas“.

Noriu pabrėžti guodėjos, užtarėjos titulą. Kaip žinote, ir Jono Evangelijoje randame tokį titulą. Nežinome, ar tai yra paties Jėzaus pasakyti žodžiai, bet tas titulas tikrai remiasi Bažnyčios patirtimi. Po Kristaus prisikėlimo Bažnyčia patyrė Šventąją Dvasią kaip tą, kuri apsaugo ir kuri paguodžia. Apaštalų darbuose randame parašyta, kad bažnyčia augo, būdama pripildyti Šventosios Dvasios paguodos.

Guodėjas – tai tas, kuris palaiko, gina. Bet titulas nėra tai, ką reikėtų studijuoti. Mes turėtume būti guodėjais. Taip, kaip kiekvienas krikščionis turėtų būti antras Kristus, kiekvienas turėtų būti antras Guodėjas.

Paulius (pirmojo mūsų eros amžiaus krikščionis – red.past.) taip pat pasako, kad turėtume duoti ne paprastą žmogišką paguodą, kuri nieko nekeičia, bet tą, kurią patys gauname iš Dievo. Kad leistume per save tekėti tai antgamtiškai, malonės paguodai, iš Švento Rašto ateinančiai paguodai, mums reikia Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo.

Sekminės neprasideda Sekminių dieną. Sekminės egzistavo pirmiau Sekminių. Negalime suprasti krikščioniškų Sekminių, nematydami jų kaip senųjų Sekminių išsipildymo. Seniausiais Biblijos laikais Sekminės buvo žemdirbių šventė. Pirmasis derlius buvo aukojamas šventykloje. Amžiams bėgant tai įgavo ir istorinę prasmę. Buvo prisimenami Sinajaus kalno įvykiai – Įstatymo dovana (dešimt Dievo įsakymų – red.past.) ir Sandoros su tauta įvykis.

Praėjus 50 dienų po to, kai Izraelis paaukojo avinėlius ir išėjo iš Egipto, ant Sinajaus kalno Dievo Dvasia rašo įstatymą ant akmens plokščių, o praėjus 50 dienų po tikrojo Avinėlio – Kristaus aukos – štai vėl Šventoji Dvasia rašo įstatymą. Šį kartą ne ant akmeninių plokščių, bet ant širdies plokščių. Tai reiškia, kad Šventoji Dvasia yra naujasis krikščionio vidinis įstatymas. Paulius pavadins tai Dvasios įstatymu, duodančiu gyvybę. Ji suteikia gyvybę naujajai sandorai. Ji padaro, kad ta sandora su Kristumi būtų reali, aktuali, dabar esanti.

Koks skirtumas yra tarp vidinio ir išorinio įstatymo? Išorinis įstatymas tave priverčia daryti tam tikrus dalykus, grasindamas bausme, o vidinis dvasios įstatymas traukte traukia daryti tuos dalykus. Ne dėl bausmės baimės, bet iš meilė Dievui.

Parodyk vaikams riešutų ir pamatysi, kaip jie puls, kad juos pagriebtų. Kas juos verčia? Niekas. Jie yra patraukti to daikto, kuris jiems suteiks malonumo. Parodyk šviesos ištroškusiam žmogui Dievą ir matysi, kaip jis leisis į kelionę, kad pasiektų jį. Kas jį verčia? Niekas. Jis yra tiesiog patrauktas to trokštamo objekto. Kiekvienas iš mūsų esame traukiami to, ko trokštame. Mes turėtume paklausti savęs: gyvename krikščionišką gyvenimą iš baimės ar esame patraukti iš vidaus?

Prieš kelis dešimtmečius Prancūzijoje buvo pradėta nagrinėti Bažnyčios istoriją labai įdomiu būdu. Pavyzdžiui, mokslininkai studijavo vieno klebono užrašus iš archyvo. Ten buvo jo pamokslų užrašai. Buvo galima ištirti, kokią Dievo sampratą tas klebonas perduodavo Dievo tautai. Ir žiūrint į rezultatus, kurie buvo atrasti, jie kėlė nerimą. Krikščionys gyveno Senajame Testamente, buvo nuolat nurodomos pareigos, ką privaloma daryti, kaip rengtis, visada nurodant bausmę. Kraštutiniu atveju ta bausmė – tai pragaras. Mums daug reikia padaryti, kad mes atvestume krikščionis į Naująjį Testamentą.

Krikščionybė yra religija, kuri skiriasi nuo bet kurios kitos. Visos religijos prasideda nuo to, kad pasako, ką žmogus privalo padaryti. Pareigos gali būti intelektualinės, dvasinės ar konkrečios buitinės. Krikščionybė neprasideda nuo to, ką žmogus turi daryti. Bet nuo pasakojimo, ką Dievas padarė žmonėms. Krikščionybė yra malonės, dovanos religija. Pareigos, pastangos, dorybės, įstatymai – visa tai yra, bet tai seka kaip malonės pasekmė, ne kaip malonės priežastis.

Jėzus nepradėjo pamokslauti, sakydamas: „Atsiverskite, pakeiskit gyvenimą ir tada Dievo Karalystė ateis pas jus“. Taip pamokslavo Jonas Krikštytojas, bet ne Jėzus. Jėzus sakė priešingai: „Dangaus karalystė jau atėjo, iš malonės, jums nieko nepadarius, kad pelnytumėte ją. Atsiverskite ir įeikite, priimkite karalystę“. Eiliškumas yra apverstas. Tą mums reikia žinoti, prisiminti, ypač dabar, kai esame priversti vykdyti ekumeninį dialogą.

Šv. Tomas Akvinietis teigia dalyką, kurio aš neišdrįsčiau sakyti. Kai yra sakoma „raidė“, turimas galvoje bet koks įstatymas, išoriškas žmogui. Net ir Evangelijos nurodymai būtų raidė, kuri žudo, jei prie to nebūtų pridėta Šventosios Dvasios malonė, įgalinanti tai įgyvendinti. Kodėl reikėjo Jėzui mirti, prisikelti ir atsiųsti Šventąją Dvasią. Juk jei būtų užtekę įsakymo, Jėzus viską pasakė, viską išdėstė. „Yra gerai, kad aš išeinu, nes tada ateis Guodėja ir tada gyvensite“, - sakė jis. Jėzus pirmiausia yra mums dovana, kurią turime priimti, o jau paskui Jis tampa gyvenimo pavyzdžiu, kuriuo galime sekti. Tam jis mirė ir prisikėlė, kad pelnytų mums malonę.

Mes gyvename po penkių amžių, kurių eigoje katalikai ir protestantai aršiai kovojo dėl šitų dalykų. Kaip žinote, Martinas Lutheris pasakė, kad darbai niekuo nenaudingi – užtenka tikėjimo, kad išsigelbėtum. Kadangi protestantai nuolat pabrėžė tikėjimą, katalikai visada pabrėžė darbus. Dabar suvokiama, jog reikia eiti anapus reformos, pasaulis pasikeitė.

Ar galime įsivaizduoti, kad XXI amžiuje gyvenantis sekuliarizuotas europietis klaustų savęs, kokiu būdu nuteisinamas žmogus? Jis pirmiausia nesijaučia, kad jam reikalingas nuteisinimas.

Visos alternatyvios religijos remiasi tuo, kad žmogus išganymą turi rasti savyje. Išganymą, kurio esmė galbūt bus susitikimas su giliuoju manimi, galbūt išganymą, kuris reikštų įėjimą į kontaktą su kosminėmis energijomis.

1990 metais buvo pasirašytas garsusis susitarimas tarp katalikų bažnyčios ir liuteronų bažnyčių federacijos. Dalyvavau, kai Šv. Petro bazilikoje popiežius su Upsalos arkivyskupu pasirašė dokumentą. Jame teigiama, kad iš esmės sutariame. Nežiūrint į tam tikrus akcentus, kuriuos dedame. Dabar reikia kartu skelbti pasauliui šitą Evangelijos žinią. Popiežius išreiškė pastebėjimą, kuris labai mane palietė. Jis sakė: „Atėjo laikas, kad nuteisinimo klausimas nebebūtų pretekstas krikščionims nesutarti. Atėjo laikas, kad ši žinia taptų visų pasaulio krikščionių gyvenimo patirtimi.“

Kartais esu kviečiamas kalbėti broliams liuteronams. Prieš keletą metų Švedijoje vedžiau rekolekcijas 70 liuteronų kunigų. Pakvietė mane, kad skaityčiau paskaitas apie laišką romiečiams.

Atkreipiau jų dėmesį, kad jiems gresia tam tikras pavojus, kuris nėra nė kiek mažesnis mums, katalikams. Tas pavojus – iš nuteisinimo tezės padaryti gražią ideologiją ir ja naudotis, kad būtų ką pastatyti prieš kitą ideologiją. Pauliui tai nebuvo ideologinė tezė, bet patirtis. Matome už to teiginio patirtį žmogaus, kuris atrado visai naują pasaulį. Čia kalba tas Paulius, kuris laikėsi įstatymo, apipjaustymo, bet pamatė, kad visi tie dalykai nieko neduoda be Jėzaus. Mes, kunigai, turime padėti patirti šią malonę.

***

lrytas.lt redakcija dėkoja Marijos radijui už kalbos įrašą.